I dalis

       Ir taip, pasaulio narkotikų mafija turi tris hierarchinius lygius. Trečiame, aukščiausiame, lygyje sprendžiami tokie strateginiai uždaviniai, kaip:

       a) grynųjų pinigų, gautų pardavus „prekę“, „plovimas“;

       b) pajamų, gautų pardavus „prekę“, investavimas į įvairius ekonomikos sektorius;

       c) narkotikų mafijos einamųjų operacijų „pridengimo“ suteikimas pirmame ir ypač antrame lygiuose;

       d) palankių sąlygų narkotikų verslo plėtimui sukūrimas atskirose valstybėse


         Pasaulio narkotikų mafija: strateginiai uždaviniai ir jos realūs šeimininkai

       Apie pirmo ir antro uždavinio sprendimo būdus bus kalbama vėliau. Kalbant apie trečią uždavinį (narkotikų mafijos operacijų „pridengimą), tai jo sprendimui taikomi tokie metodai, kaip:

       - valstybės pareigūnų, kurie turi kovoti prieš narkotikų mafiją (policija, kovos prieš neteisėtą narkotikų apyvartą tarnybos, pasienio ir muitinės tarnybos ir pan.), papirkimas;

       - savo agentūros į atitinkamas valstybės tarnybas infiltravimas;

       - ginklų tiekimas narkotikų karteliams (antro lygio grupėms) ir t.t.

       Pagal trečią uždavinį taip pat gali būti vykdomos akcijos, kuriomis neleidžiama į didmeninę narkotikų prekybą patekti naujiems konkurentams. Kaip ekspertai pastebi, valstybės tarnybos pirmiausia perima „prekių“ partijas būtent naujų grupių, kurios nori įsitvirtinti rinkoje. Didmeninė rinka yra oligopolinė, įėjimas į ją naujiems dalyviams uždraustas arba labai sunkus.

       Ketvirtas uždavinys (r) numato labai platų veikimo spektrą:

       - įstatymų lobizmą, kurie palengvina narkotikų apyvartą (iki visiško narkotikų vartojimo legalizavimo);

       - narkotikų propoganda per masinės informacijos priemones;

       - krovinių, piniginių lėšų ir žmonių tarp valstybių judėjimo visų apribojimų panaikinimas (prisidengiant tarptautinės prekybos ir kapitalo judėjimo liberalizavimu);

       - ofšorinių centrų kūrimo skatinimas (narkotikų pinigų plovimo palengvinimui);

       - valstybių, kurios bando organizuoti efektyvią kovą prieš narkotikų verslą politinio, ekonominio ir karinio spaudimo organizavimas (toks spaudimas dažnai vykdomas prisidengiant „kova prieš terorizmą) ir pan. 

       Palankių sąlygų narkotikų verslo plėtimui atskirose valstybėse uždavinio sprendimo akivaizdžiu pavyzdžiu buvo NATO karių įsiveržimas į Afganistaną 2001 metais – atseit „kovai prieš tarptautinį terorizmą“, iš tiesų dėl didelio masto narkotikų (opiumo, heroino) gamybos organizavimo. Jeigu talibų judėjimas smarkiai sumažino opiumo aguonų pasėlių plotus, tai intervencinių karių būvimas Afganistane padidino narkotikų gamybą dešimtis kartų ir Afganistaną pavertė stambiausiu pasaulyje heroino gamintoju... Kai kurie analitikai net mano, kad 2001 metų rugsėjo 11-osios „teroristiniai aktai“ buvo suplanuoti, pirmiausia, siekiant duoti „žalią šviesą“ smarkiam narkotikų verslo išplėtimui visame pasaulyje esant Vakarų koalicijos karinių jėgų priedangai.

       Viena iš valstybių, kuri šiandien efektyviai kovoja prieš narkotikų platinimą, yra Iranas. Jis ne tik užkerta kelią narkotikų platinimui valstybės viduje, bet taip pat aktyviai kovoja prieš narkotikų kelią, kuris praeina per jo teritoriją iš Afganistano ir kitų Azijos valstybių į Europą. Tai ne paskutinė priežastis, kodėl JAV aplink Iraną kaitina įtampos atmosferą.

                                                                                         ***

       Trečias pasaulio narkotikų mafijos lygis nėra plokščia tinklinė organizacija, jis valdomas labai siauros žmonių grupės. Juos galima vadinti pasaulio oligarchija. Vienas iš autoritetingiausių pasaulio narkotikų mafijos tyrinėtojų Džonas Koulmanas (John Coleman)sąlyginai juos vadina „Trijų šimtų komitetu“, į kurį įeina karūnuoti asmenys, bankininkai, valstybės ir politikos veikėjai – „išrinktieji iš išrinktųjų“.
 
       Jis rašo: „Nuo Kolumbijos iki Majamio, nuo „Auksinio trikampio“ iki „Auksinio pusmėnulio“, nuo Honkongo iki Niujorko, nuo Bogotos iki Frankfurto prekyba narkotikais, ir ypač prekyba heroinu, - tai didelis verslas, ir jis visiškai, nuo viršaus iki apačios, kontroliuojamas „neliečiamiausių“ pasaulio šeimų, ir kiekviena tokia šeima turi bent vieną narį  „300 komitete“. Narkotikų prekyba – tai ne smulki prekyba kampe. Šis verslas aprūpintas dideliais pinigais ir ekspertais, kad jis vyktų sklandžiai ir be kliūčių. Tai visiškai garantuoja suderintas mechanizmas, kuris yra „300 komiteto“ kontrolėje“ (1). Nurodyto „mechanizmo“ nenutrūkstamo veikimo sąlyga yra ta, kad beveik visose pasaulio šalyse narkotikų mafija turi globėjus aukščiausiuose valdžios ešalonuose: „Tai didžiulė imperija, kuri prekiauja tik heroinu ir kokainu. Kiekvienoje šalyje ją valdo iš aukščiausių valdžios ešalonų“ (2). Nors „300 komiteto“ nariams priklauso arba yra kontroliuojami stambiausi bankai, draudimo kompanijos, naftos ir kitos korporacijos, prekybos namai ir kitos įmonės, tačiau pasaulio narkotikų korporacija yra pagrindinis jų turtas: „Faktiškai šiandien tai yra stambiausia savarankiška įmonė pasaulyje, pranokstanti visas likusias“ (3). Ši narkotikų korporacija pradėjo kurtis dar XVIII amžiuje ir egzistuoja iki šiol.

      „300 komitetui“ prekyba narkotikais leidžia spręsti tokius uždavinius, kaip:

       1) pinigų gavimas, kuriuos patogu naudoti politikų, valstybės veikėjų, kariškių, žiniasklaidos atstovų ir kitų „reikalingų“ žmonių papirkimui;

       2) efektyvus žmonių sąmonės ir elgesio valdymas narkotikų pagalba;

       3) žemės gyventojų skaičiaus mažinimas iki reikalaujamo lygio.

       Dar kartą pažymėsiu, kad pagrindinis trečiojo lygio institutas yra bankai. Stambiausių iš jų šeimininkai įeina į pagarsėjusį „Trijų šimtų komitetą“.

                                      Iš narkotikų kartelių ir bankų suaugimo istorijos

       Bankų irgrupuočių, užsiimančių narkotikų prekyba suaugimas, prasidėjo seniai, maždaug prieš keturis šimtmečius. Anglijoje tai buvo Didžiosios Britanijos Ost – Indijos kompanijos (BEIC), kuri turėjo karališkąją licenziją prekybai opiumu Indijoje ir kitose Karūnos kolonijose, ir pirmųjų Anglijos bankų aljansas. Tarp jų – Anglijos bankas, Beringo bankas(Barings Bank), vėliau N.Rotšildo Londono bankas ir kiti.

       Antrasis Pasaulinis karas pakankamai apsunkimo narkotikų mafijos galimybes. ХХ amžiaus viduryje įvyko Didžiosios Britanijos kolonijinės sistemos žlugimas, „trečiojo“ pasaulio šalyse suaktyvėjo nacionaliniai išsilaisvinimo judėjimai, tai sugriovė susiklosčiusią tarptautinę narkotikų prekybą. Buvo suduotas smūgis narkotikų prekybai socialistinėje Kinijoje (kuri ten iki tol klestėjo daugiau negu du šimtmečius). Ekonominiai ir finansiniai mainai tarp šalių buvo stabdomi didelėmis kliūtimis, kurios atsirado dar 4 –ojo dešimtmečio ekonominės krizės ir depresijos laikais. Pagaliau, socialistinės stovyklos šalys savo teritorijose praktiškai visiškai likvidavo narkomaniją.

       Tiesa, Vakarų pusrutulyje (Šiaurės ir Pietų Amerika) narkotikų mafija nepatyrė didelių nuostolių. Ten bankai aktyviai teikė narkotikų pinigų „plovimo paslaugas“. Pavyzdžiui, 1950 metais buvo paviešinti faktai apie tiesioginį JAV Morganų banko („Morgan Guaranty Trust“) ir Rokfelerių banko („Chase Manhattan Bank“) dalyvavimą stambiausių tarptautinių narkotikų sindikatų Kalyje ir Medeljine lėšų legalizavime (4). Nors bankų sistema net Vakarų pusrutulyje tuo metu galėjo veikti be narkotikų verslo paramos.
 
       2012 metų pradžioje buvęs JTO Generalinio sekretoriaus pavaduotojas ir kartu buvęs Narkotikų ir nusikalstamumo biuro direktorius Antonijus Kosta davė interviu, kuriame parodė pagrindinius bankų ir narkotikų mafijos aljanso formavimosi etapus pokario laikotarpyje (keturi etapai) (5).

       Jo nuomone, bankų ir narkotikų mafijos aljansas pradėjo formuotis ХХ amžiaus 7-8 dešimtmečiuose (pirmas etapas). A.Kosta rašė: „Tuo metu mafijos grupuotės rankose laikė didelį grynųjų pinigų kiekį, tiesa ne tokį didelį, kaip dabar, dėl to, kad tarptautinis nusikalstamumas nebuvo pasiekęs tokių mastų, kaip dabar. Tai labiausiai susiję su Italijos, Šiaurės Amerikos ir eilės kitų nusikalstamomis grupuotėmis, į kurias buvo įtrauktas siauras kriminalinių elementų ratas“.

       Antras etapas, A.Kostos nuomone, prasidėjo 8 –ojo dešimtmečio pabaigoje – 9 –ojo dešimtmečio pradžioje: „Po to, kartu su progresuojančiu sienų atidarymu, ryšių ir verslo išsiplėtimu 8 –ojo dešimtmečio pabaigoje – 9 –ojo dešimtmečio pradžioje organizuotas nusikalstamumas, kuris taip pat šaknis įleido už Italijos ribų, bankų sistemą pradėjo naudoti sąskaitų pervedimui ir piniginių lėšų judėjimui visame pasaulyje“.
       Atkreipsiu dėmesį, kad tuo metu, kai JAV pilna galia pradėjo veikti pinigų „spausdinimo“ mašina (po Breton Vudso valiutų sistemos panaikinimo), prasidėjo pinigų tarptautinio judėjimo liberalizavimas (daugelis Vakarų valstybių nuėmė apribojimus tarpvalstybiniam kapitalo judėjimui), smarkiai pradėjo augti pasaulio finansų rinka, įvairiuose pasaulio taškuose buvo įsteigti ofšorai. Valstybė pradėjo „išeiti“ iš ekonomikos („tetčerizmas“ Didžiojoje Britanijoje, JAV „reiganomika“). Visa tai organizuotam nusikalstamumui (įskaitant narkotikų kartelius) palengvino sukurti savo tarptautinius finansų tinklus.

       Trečią etapą A.Kosta susieja su ekonomiškai išsivysčiusių valstybių tarptautinės sistemos prieš purvinų pinigų plovimą sukūrimu. Tokio plovimo mastai pradėjo kelti grėsmę Vakarų valstybių vidaus stabilumui. Ypatingą vaidmenį jis priskiria naujo instituto - Financial Action Task Force (FATF –grupė kurianti finansų priemones kovai prieš pinigų plovimą). A.Kosta pažymi, kad tuo metu pavyko pasiekti pastebimų laimėjimų kovoje prieš narkotikų mafijos pinigų plovimą: „Turinti ypatingas galias,  FATF pradėjo aktyviai veikti... Kaip to rezultatas, kriminalinių pinigų plovimas per bankų sistemą labai sumažėjo“. Šis etapas A.Kostos schemoje apima ХХ amžiaus 10 –ą dešimtmetį.

       Tiesa, aš negaliu visai sutikti su tuo, kad 10 –as dešimtmetis buvo sėkmingo puolimo prieš pasaulio mafiją laikotarpis. Lokaliniai pasiekimai iš tikrųjų buvo; daugelis valstybių, įeinančių į „auksinio milijardo“ (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros valstybės narės) zoną, būtent 10 – ame dešimtmetje priėmė įstatymus kovai prieš pinigų „plovimą“ (6). Narkotikų pinigų „plovimas“ kai kuriose Vakarų valstybėse iš tiesų sumažėjo, bet tuo pačiu „plovimo“ centrai persikėlė į trečiojo pasaulio šalis, atsirado nauji ofšorai, o buvusių socialistinių šalių valdžios aktyviai pradėjo naikinti vidaus ir tarptautinių finansinių srautų valstybės kontrolės sistemą.
 
      Nereikia pamiršti, kad būtent 10 –ame dešimtmetyje buvo taip vaidinamas „globalizacijos“ pikas. Už šio žodžio slėpėsi valstybių visiškas prekybos ir finansinių ryšių liberalizavimas, savo sienų atvėrimas prekėms, informacijai ir žmonėms. Svarbiu globalizacijos įvykiu buvo 1995 metais Pasaulio prekybos organizacijos sukūrimas (PPO), kuri gavo mandatą galutiniam valstybių sienų demontavimui. Norite žinoti, kokios šios globalizacijos pasekmės? Interpolo pareigūnai pateikia trumpą atsakymą: „Kas yra gerai laisvai prekybai, tas gerai ir nusikaltėliams“ (7). Organizuoto nusikalstamumo specialistas M.Glenis savo knygoje „Šešėliniai valdovai: kas valdo pasaulį“ bando pateikti pagrindinę jos mintį: bendra pasaulinė rinka neįtikėtinai sustiprino nusikaltėlius. „9 –ojo dešimtmečio pabaigoje, - rašo jis, - Vakarai pradėjo savo finansų rinkų liberalizavimą... Buvo panaikinta viena iš pagrindinių nacionalinių valstybių prerogatyvų – įeinančių ir išeinančių finansinių srautų suvereni kontrolė. Galbūt, korporacijos dar išsaugojo simbolinius ryšius su ta ar viena valstybe, ir jos turėjo mėgstamiausias vietas pagrindiniams biurams, bet dabar jos siekė dalyvauti ir įsitvirtintinti visur, kur tik buvo naudinga. Ir globalizacija įsibėgėjo. Tarptautiniame kriminaliniame pogrindyje supoškėjo šampano atidaromi buteliai... Greitas nusikalstamumo augimas... pasirodė, kad neatskiriamai susijęs su globalizacija, - juk būtent čia, didžiuliuose tarptautinės bankų sistemos rezervuaruose, susimaišė korporacijų pasaulio ir organizuoto nusikalstamumo likvidūs aktyvai (8).
 
       Ir dar vieną labai svarbi aplinkybė. M.Glenis rašo: „Kol Amerikos kokaino rinka artėjo prie persisotinimo, žlugo Sovietų Sąjunga, ir jos žlugimas Kolumbijos karteliams tapo dangaus dovana. Netikėtai atsivėrė galimybės klestėti Europos rinkai ir keliams, kurie klestėjimą maitino“ (9).
 

                                                                 Paskutinis suaugimo etapas

       Ketvirtas bankų ir narkotikų kartelių suaugimo etapas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, jam būdingas augantis ir grėsmingas bankų, ir narkotikų mafijos aljanso tarptautiniu mastu sustiprėjimas, o ankstesnių nacionalinių valdžios institucijų ir tarptautinių organizacijų laimėjimų kovoje prieš purvinų pinigų plovimą neliko. A.Kosta rašo: „Praėjus keleriems metams (2002-2003 m.) atėjo pirmoji krizės banga ir į bankų sistemą, kuri dėl globalizacijos nepaprastai išaugo, vėl pradėjo skverbtis kriminaliniai elementai. Pinigų plovimo kontrolė, kuri efektyviai buvo įgyvendinama Europoje ir Šiaurės Amerikoje 10 –ame dešimtmetyje, buvo smarkiai susilpninta dėl daugelio ofšorinių zonų jurisdikcijos, kuri buvo silpnai išvystyta. Tai sukūrė pradžią kriminalinių pinigų skverbimosi naujam ciklui“. Ir toliau A.Kosta pateikia JAV Vakovijos banko pavyzdį, kuris per trejų metų laikotarpį sugebėjo išplauti beveik 400 mlrd. dolerių sumą. Kaip pastebėjo A.Kosta, pasaulio finansų krizė sukėlė dar didesnę bankų ir narkotikų kartelių konsolidaciją: „2008 metų finansų krizė palietė visą transatlantinį bankų sektorių. Nelikvidumas kartu su bankų krize, bankų nenorėjimas kredituoti vienas kitą ir taip toliau, suteikė puikią progą nusikalstamoms struktūroms, kurios gavo didžiulę finansinę valdžią dėl pinigų, kurie ankstesniais metais nebūtų išplauti per bankų sistemą. 2008-2011 metais bankų sektoriaus poreikis gryniems pinigams ir organizuoto nusikalstamumo likvidumas suteikė ypač palankią galimybę organizuotam nusikalstamumui įsiskverbti į bankų sektorių“.

       Kalbant apie narkotikų kartelių ir bankų suaugimą, reikia pastebėti, kad šis procesas yra priešpriešinio judėjimo. Pasaulinio masto bankai ieško narkotikų pinigų visame pasaulyje, narkotikų baronams siūlo „purvinų“ pinigų plovimo paslaugas ir jų tolesnį investavimą į „baltą“ ekonomikos sektorių. Narkotikų karteliai, kurdami ir įgyvendindami savo investavimo politiką, prioritetine investicijų sfera laiko bankų sektorių. Mes jau minėjome, kaip narkotikų kartelio pavyzdį, kolumbiečių Kalio grupę. Miša Glenis apie tą grupę rašo: „Pirma sritis, į kurią nusprendė investuoti Kalio kartelis, buvo bankai. 1974 metais kartelis sukūrė ir savo nuosavą banką – „El Banco de los Trabajadores“ („Dirbančiųjų bankas“), ir pradėjo pirkti bankų akcijas visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje, turinčius glaudžius ryšius su Niujorko ir Majamio bankais, įskaitant „Manufacturer Hannover“ ir „Chase Manhattan“ (10).

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

1.  Джон Коулман. Иерархия заговорщиков: Комитет Трехсот. Пер. с англ. – М.: «Древнее и современное», 2011, psl. 341.
2.   Тen pat, psl.341-342.
3.   Тen pat, psl. 342.
4.   Э. Саттон. Власть доллара. М.: «Русская идея», 2003, psl.159.  
6.  Vienintelė valstybė, kuri dar prieš 10 –ąjį dešimtmetį turėjo teisės aktus prieš pinigų „plovimą“, buvo JAV.
7.  Г.-П. Мартин, Х. Шуманн. Западня глобализации. Атака на процветание и демократию. Пер. с нем. – М.: Альпина, 2001, psl. 273.
8.  Миша Гленни. Теневые владыки: кто управляет миром. – М.: Эксмо: Алгоритм, 2010, psl. 237.
9.  Тen pat, psl. 335.
10. Тen pat, psl.334.
 

Valentin‘as Katasonov‘as, 2012-11-02

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Rusai žudo rusus

Afganistano narkodžihadas ir Pentagono žemėlapis