Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
- Alio. - Alio! Serioža, sūneli! Kur tu, kas tau? - Tai ne Serioža. - Kas jam? (moters balsas tiesiog pavirsta į šauksmą). - Nepergyvenkite, jis gyvas ir sveikas, yra nelaisvėje pas Donecko Liaudies Respublikos pašauktinius. Ragelyje sekundę tyla, ir laukinis šauksmas pro ašaras: „Ko-o-stia! Kostia! Serioža nelaisvėje. Tu girdi, jis nelaisvėje pas čečėnus?“ - Na, nepergyvenkite jūs, jūsų sūnui viskas bus gerai. Bet ragelyje girdisi tik moters verkimas, tikra isterija, greta girdisi balsas: „Duok man ragelį, tai tikriausiai aferistai skambina, dabar pinigų reikalaus“. - Alio, jūs girdite, mes ne aferistai, mes pašauktiniai, jeigu norite pasiimti savo sūnų... Bet panašu, kad tame gale jau niekas neklauso – ten barnis. Moteris šaukia: „Kam aš tavęs, seno kvailio, paklausiau, reikėjo sumokėti ir viskas“. Vyras: „Užsičiaupk!“ Aš vėl: „Alio, jūs mane girdite?“ Ragelyje to pačio Kostios balsas, kuris paėmė ragelį: „Girdite, čečėnų išgamos, aš gvardijos atsargos vyresnysis leitenantas Konstantinas F...as, jeigu nuo mano sūnaus galvos nukris nors vienas plaukelis, aš jus visus surasiu ir į gabalus suplėšysiu, patikėkite, aš žinau, kaip tai daroma“. Vėl moters balsas: „Tu ką darai, jie dabar tikrai jį užmuš!” Vėl aš: „Alio, jūs girdite, mes jums dėl to ir skambiname – atvažiuokite, pasiimkite savo sūnų”. - Aš neturiu tokių pinigų, kurių jūs paprašysite, aš veteranas ir neįgalus, bet aš jus visus surasiu, jūs girdite… (keiksmažodžių serija). Aš dar rankose galiu laikyti ginklą, aš Afganistane…” - Alio, manęs nedomina jūsų biografija, atvažiuokite ir pasiimkite savo sūnų. Ragelyje girdisi tik barnis tarp tėvų. Noriu padėti ragelį. Prieina vyresnysis: „Na, duok ragelį, aš pakalbėsiu su tuo afganistaniečiu“. - Alio? Filinai, tu girdi? Kitame gale kapų tyla. - Alio, b...d, Filinai, aš žinau, kad tu mane girdi“. Iš ten vos girdisi: „Aliooo“. „Na štai, atsišaukei, ką, b...d, nepažįsti kovos draugų, visai atmintį praradai?“ - Sania, tai tu? - Na, o kas dar? - Ar tu taip pat nelaisvėje? - Kokioje, n..ui, nelaisvėje? - Na, pas tuos, čečėnus, pas separatistus? - Tu ką, visai ten išprotėjai? Mažiau televizorių žiūrėk. Aš pašauktinių vadas. - Kaip vadas? Ten juk šauktinių kariuomenėje vieni teroristai ir čečėnai? - Tu didelę dalį tų čečėnų ir teroristų jau trisdešimt metų pažįsti... Tu juk Fedotą prisimeni? Senią ir Vaską Ryžą, visi senukai čia kariauja, daug kas iš mūsų doneckiečių yra čia“. Vėl tyla, ir jau netvirtu balsu: „O Andriuchas, mano draugas kur? - Andriuchas jau aname pasaulyje, žuvo dar birželyje, vienas iš pirmųjų“. - O aš jam skambinu, o jo telefonas išjungtas, pagalvojau, kad jis į Rusiją pabėgo“. - Atvažiuosi, papasakosiu asmeniškai, kaip Andriuchas iš mūsų pabėgo. Ar sūnaus pasiimti atvyksi? O tai mes nežinome, ką su jais daryti, mes tiek maisto neturime, kad juos čia galėtume išmaitinti“. - Atvažiuosiu, žinoma, atvažiuosiu, tik kaip? - Tyliai, per Rusiją, per Rostovą, kitaip niekaip, mano vaikinai tave pasitiks, jeigu reikia“. - Reikia, būtinai reikia, rytoj išvažiuosiu. - Štai tau žmogaus telefonas, jis tave sutiks ir nuves ten, kur reikia... Po dviejų dienų UGP (Ukrainos ginkluotosios pajėgos) belaisvio kareivio tėvas jau buvo toje pačioje troboje, gėrė karčiąją dviese su vadu ir prisiminė tą, kitą karą. Ryte du belaisvius vaikėzus ir tėvą, atsargos leitenantą, tą, su kuriuo aš kalbėjau, nuvežė atgal prie sienos su Rusija. Dar po dienos tėvas vėl pasirodė mūsų dislokacijos vietoje: „Aš čia, pagalvojau ir nusprendžiau nevažiuoti, vaikėzus išlydėjau į Rusiją, o pats vėl pas jus. Ginklą duosite?“ P.S. Šiandien štai šį tekstą radau laiške, žmogus – pašauktinis prašo paviešinti. Pats autorius tvirtina, kad siužetas 100% tikras, tik pakeisti veikėjų vardai ir pavardės. 2015-03-01 Šaltinis: livejournal.com |
Komentarai
geras
geras
Skelbti naują komentarą