Esu rinkėja, viena iš 2 mln. su viršum rinkėjų, esančių rinkimų sąrašuose. Sako, kad rinkėjai yra išrinktų deputatų darbdaviai. Jeigu ir yra darbdaviai, tai visiški beteisiai, nes jų išrinkti darbuotojai daro ką nori, kadangi, pasak vienos Seimo narės, virš jų yra tik Dangus. Darbdavys nieko negali padaryti prieš išrinktų atstovų priimtus jam nenaudingus įstatymus ir sprendimus, tik virtuvėje, internete piktintis, retkarčiais išeiti į protesto akciją, tikintis, kad Seimo nariai susimylės ir įvykdys tai, ko akcijoje reikalauja aktyvūs piliečiai. O piliečių beteisiškumo priežastis slypi tame, kad Lietuvoje nėra tikros demokratijos, kuriai esant piliečiai turi kontrolės instrumentą – referendumus.

       Kai kas papriekaištaus rinkėjui: juk pats kaltas, nes tokius deputatus pats išsirinko. Iš dalies kaltas, nes nelabai ir domėjosi už ką balsuoja, svarbu pažįstamas veidas, dažnai šmėžuoja žiniasklaidoje, gražiai kalba ir yra gražus, o kokios kandidato pažiūros, vertybės, išsilavinimas, tai nelabai ir domimasi.

       Gražių žmonių ieško modelių ar aktorių agentūros. Gerai ir įtaigiai kalbėti mokantys labiausiai reikalingi prekyboje, nes reikia sugebėti klientui įsiūlyti prekę. Mano profesinėje veikloje darbdaviai visada domisi profesinėmis žiniomis ir patirtimi.

       Pagal Konstitucijos 67 straipsnį Seimo narių pagrindinis darbas yra svarstyti ir priimti Konstitucijos pataisas, leisti įstatymus, prižiūrėti Vyriausybės veiklą ir t.t. Ne visiems žmonėms įstatymų leidybos darbas gali patikti, gali pasirodyti labai nuobodus, o ir norint gerai dirbti, reikia teisinio išprusimo. Bet tokios Seimo nario pareigos yra tik pagal Konstituciją, o realiai veikia kitos taisyklės, kurios būdingos visų atstovaujamosios demokratijos šalių parlamentams.

       Nereikėtų stebėtis, kai televizijos laidoje dalyvaujantis Seimo narys skundžiasi, kad kokia nors ministerija nepateikė įstatymų, ir neklausti: o kam reikalingi Seimo nariai, jeigu net įstatymų, jų pakeitimų ir papildymų nesugeba patys parengti, laukia, kad vyriausybės institucijos viską padarytų. Įstatymų tvarkymo darbą perduoti vyriausybei yra būdinga parlamentams, kuriuose valdančiosios partijos suformuoja savo vyriausybę.

       Pagal parlamentarizmo tradiciją deputatams nelabai ir reikia domėtis įstatymais, jų skaityti, užtenka paklusti frakcijos valiai ir pagal jos nurodymą pabalsuoti. O tai, kas vyksta parlamento posėdžių salėje, yra tik spektaklis, kadangi prieš posėdį viskas jau būna komitetuose, frakcijose aptarta ir suderinta: kaip kas turi balsuoti, kad įstatymas būtų priimtas arba atmestas. Kai įstatymui, prieš kurį pasisako visuomenė, priimti užtenka balsų, kai kuriems nariams valdančiosios koalicijos frakcija leidžia pasirodyti gerais prieš rinkėjus ir išvis nebalsuoti už įstatymą, arba net balsuoti prieš. O jeigu atsirastų maištaujantis prieš frakcijos nurodymus, tai toks asmuo negautų vietos ir paramos kituose rinkimuose. Maištininkai parlamente ilgai neišsilaiko. Štai tokios yra atstovaujamosios demokratijos šalių parlamentų žaidimo taisyklės.  

       Žinoma, norėtųsi kitokių taisyklių, kad deputatai neužsiimtų tik mygtukų paspaudimu pagal partijos, frakcijos nurodymą, plepėjimu, dalyvavimu renginiuose ir šventėse, paskaitų skaitymu, savivaldybės reikalų sprendimu, kitų institucijų veiklos dubliavimu ar tiesiog nieko neveikimu, bet užsiimtų įstatymų tvarkymu.

       Kai Seimo deputatas užsiima tuo, kas priklauso savivaldybės deputatų kompetencijai, visada norisi paklausti: o kam tada reikalingi savivaldybės tarybos deputatai, ką jie veikia, jeigu Seimo nariui tenka dirbti jų darbą, gal jie išvis nereikalingi, kam leisti pinigus jų išrinkimui, kanceliarinėms ir kt. O gal toks žmogus naudingesnis būtų savivaldos taryboje nei Seime.

       Norėtųsi, kad seime dirbtų ne „virėjos“, bet žmonės turintys profesinių žinių, išsilavinę, protingi ir išmintingi. Į bet kokį darbą kandidatuojant keliami kvalifikaciniai reikalavimai, o į Seimą gali ateiti bet kas. Labai keista, kad ši svarbi valstybės valdžios institucija yra taip nuvertinama. Vis tik ar nereikėtų, kad norintys kandidatuoti į Seimą turėtų išlaikyti teisės, ekonomikos, istorijos, politologijos, logikos testus, ir tik išlaikę galėtų kandidatuoti.

       O kol yra tokios taisyklės, kai įstatymiškai kvalifikaciniai reikalavimai kandidatams į Seimo narius nekeliami, lieka rinkėjų filtras, tik rinkėjų rankose kokie žmonės bus išrinkti. Nors ir nemažai žmonių skundžiasi, kad rinkimų sistema bloga, bet rinkimų sistemų nėra idealių, visos jos turi trūkumų. Proporcinių rinkimų trūkumą tam tikra dalimi kompensuoja kandidatų reitingavimas, tik reikia nepamiršti juo pasinaudoti.

        Kandidatą vienmandatėje rinkimų apygardoje rinksiuosi pagal ideologiją, pažiūras, išsilavinimą, pirmenybę teikiant tokiam, kuris labiausiai tinka darbui Seime, pagal nuveiktus visuomenei naudingus darbus, pagal mąstymą, pagal jo vertybes, pagal kitus požymius, kurie rodytų, kad tas žmogus atstovaus daugumos paprastų rinkėjų interesus, tarnaus Lietuvos valstybei.

       Kandidatų, partijų programoms svarbos nesuteikiu. Tai tik gražios deklaracijos ir pažadai, kurie paprastai taip ir lieka neįgyvendinti. Pagal programas galima tik numanyti kokios kandidato pažiūros, o jos yra svarbiausia, nes rinkėjas pagal jas gali numatyti, kaip vienu ar kitu klausimu kandidatas balsuos, jeigu taptų Seimo nariu.

       Kai kas naiviai mano, kad kandidatas milijonierius nevogs. Pamirštama elementari taisyklė, kad žmogui niekada negana: kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia. Ne savo vardu turintis įmones Seimo narys pasistengs pasinaudoti valdžia savo turtų padidinimui. Ukraina yra labai geras pavyzdys, kaip milijonieriai, turintys įmones, patekę į valdžią, didina savo turtus, kai tuo tarpu skurdas valstybėje sparčiai auga.  

        Daugiamandatėje rinkimų apygardoje tikrai nebalsuosiu už dabar Seime esančias partijas ir jų kandidatus vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jos jau pademonstravo, kad atstovauja ne paprastų rinkėjų, bet oligarchinio kapitalo interesus, dirba ne Lietuvos valstybei, bet sau, sunaikino Lietuvos finansinę nepriklausomybę, per prievartą įvedusios eurą, neva tai pritrauks užsienio investuotojus. Tačiau vyksta priešingai, dabar stambūs investuotojai iš Lietuvos išeina į Lenkiją. Šiandien dėl šių partijų veiklos Lietuva yra beveik tokioje pat padėtyje, kaip buvo prieš trisdešimt metų: nėra nei politinės, nei finansinės nepriklausomybės, liko tik vėliava ir himnas, kurie nėra valstybės nepriklausomybės požymiai. Skirtumas tik tas, kad dabar Lietuva yra ne okupuota, bet Vakarų kolonija su iš tuo išplaukiančiais padariniais.     

       Socialdemokratų partija per šią kadenciją visiškai atsiskleidė. Jeigu dar anksčiau kažkiek vaidino, kad atstovauja paprastus rinkėjus, tai prieš kiekvienus rinkimus žadėtų progresinių mokesčių neįvedimas, naujas Darbo kodeksas, sumažinęs darbuotojų teises ir kt., rodo, kad tai ne kairioji, bet grynai dešinioji partija, stambiojo kapitalo partija. Kitaip ir negali būti, kai nemaža dalis jos narių yra turtingi asmenys.

       Apskritai Seime niekada ir nebuvo kairiųjų partijų, dėl to visa sistema taip sukurta, kad ji dirba kapitalo interesams, dėl to skurdas, darbo jėgos išnaudojimas Lietuvoje, lyginant su kitomis ES valstybėmis, yra didelis.

       Darbo partija ne mažiau atsakinga už neteisingumą, didėjantį skurdą, už kapitalui priimtus naudingus sprendimus, už padėtį Lietuvoje, nes jos atstovė valstybėje užima svarbiausią postą – Seimo, kuris Lietuvoje vykdo valstybės valdžią, pirmininkės postą. Daugeliui Seimo komitetų, kurie yra pagrindiniai valstybės politikos formuotojai, kurių sprendimus ir nutarimus vykdo valstybės institucijas, vadovauja Darbo partijos nariai: Nacionalinio saugumo ir gynybos, Biudžeto ir finansų, Sveikatos reikalų, Kaimo reikalų, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Žmogaus teisių, Švietimo, mokslo ir kultūros. Naujas Darbo kodeksas, pabloginęs dirbančiųjų teises, atsirado, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovaujant Darbo partijos narei A.Pabedinskienei.

       Susikompromitavo ir kita valdančiosios koalicijos partnerė „Tvarkos ir teisingumo“ partija, ir ne tik priimtais sprendimais Seime, bet ir dėl į teisėsaugos akiratį patekusių jos narių.

        Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai jau seniai nurašyti ir nestebina, kad nė kiek nesiskiria nuo jų kritikuojamų socdemų. Šios partijos kaip seserys dvynukės, todėl gerai ir sutaria, ir pasikeisdamos 26 metus valdo Lietuvą. Tai ką turime Lietuvoje yra šių abiejų partijų veiklos rezultatas.

       Paskutinį kartą už konservatorių partiją balsavau 1996 m. Užteko jų 1996-2000 m. kadencijos, kad atsiskleistų, jog jie niekuo nesiskiria nuo jų pačių kritikuojamų konkurentų – socialdemokratų, net blogesni, nes slepiasi po veidmainystės kauke. Korupciniai, nusikalstami įstatymai, kaip nekilnojamo turto kilnojimo įstatymas, įstatymas dėl „Mažeikių naftos“, „prichvatizacijos“, nepriimtas Desovietizacijos įstatymas. O juk Seime turėjo absoliučią daugumą, kai net nereikėjo su niekuo daryti koalicijos ir turėjo visišką įstatymų, sprendimų priėmimo laisvę.

       Kultūrologas Andrius Martinkus taikliai apibūdino konservatorius: „TS-LKD yra globalistinės neokonservatizmo ideologijos, kurios forpostas yra JAV, klonas, kartu su liberalais ir socialdemokratais vykdantis Lietuvoje Revoliuciją, per pastaruosius dvidešimt metų sumažinusią šalies gyventojų skaičių 700 000 žmonių“.

       Niekada nebalsuosiu už liberalus su europinėmis „vertybėmis“, kai mažumų teisės iškeliamos virš daugumos, kai vaikai turi tik teises ir neturi pareigų ir pan. Nebalsuosiu už partiją, kurios ideologija ir veikla skurdina valstybę, didina socialinę atskirtį. Nenoriu gyventi šalyje, kurioje gerai gyvena tik mažuma, šalyje, kurioje skurdžių lūšnynų kvartalai yra natūrali miestų detalė.

Viltana Šakenytė