Viešųjų finansų deficitai suvaldyti. Kaip tai vyko? Ir ar tai tikrai įvyko? O jei tai,  vis gi, įvyko, tai kam (kas) ir kokią naudą iš to turi?

      Dar praėjusių metų pabaigoje, po debatų Seime, patvirtinti, įteisinti ir paviešinti viešųjų (dar vadinami valdžios) finansų 2012 metų pajamos bei išlaidos. Bet, skirtingai nuo ankstesnių metų, Finansų ministerija bene pirmą kartą viešai paskelbė ("2012 metų viešieji finansai: daugiausia lėšų socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui"), kad

       - 2012 m. visos viešos išlaidos (įskaitant nacionalinį biudžetą, kuris apima ir savivaldybių biudžetus, taip pat Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) sudarys 42411 mln. Lt:

       - iš jų nacionalinės lėšos sudarys 35280 mln. Lt,

       - ir ES lėšos 7131 mln. LT.

       - 2012 m. visos viešosios pajamos (taip pat įskaitant nacionalinį biudžetą, kuris apima ir savivaldybių biudžetus, Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) sudarys 39586mln. Lt:

       - iš jų nacionalinės lėšos sudarys 32455 mln. Lt,

       - ir ES lėšos 7131 mln. LT.

       Iš paskelbtų duomenų matoma, kad nacionalinės, t. y. nuosavų pajamų (be ES lėšų), lėšos (32455 mln. Lt) sudaro 76,5 % visų viešų išlaidų. T. y. realus viešųjų išlaidų deficitas – viešosios išlaidos palyginti su nuosavomis pajamomis - 2012 m. bus 30,7 % arba 9956 mln. Lt (42411-32455). Minėtas deficitas bus dengimas 71,6 % (7131 mln. Lt) ES lėšomis ir 2825 mln. Lt (28,4 %) - skolintomis lėšomis.

       Bendras visų viešųjų išlaidų deficitas, pajamose, įskaitant ir ES lėšas, 2012 m. bus tik 2825 mln. Lt (42411-39586), arba 6,7 % visų viešųjų išlaidų.

       Ta proga galima reikšti didžiulį susirūpinimą dėl to, kad mūsų viešųjų (valdžios) finansų išlaidas mes dengiame tik 76,5 % nuosavomis (nacionalinėmis) pajamomis, t. y. viešuose finansuose tik 76,5 % mes esame finansiškai tikrai savistovūs ir nepriklausomi. O beveik trečdaliu – esame ES ir kitų skolintojų išlaikytiniai.

       Bet ar taip buvo visada?

      Valdžios sektoriaus (S.13) pajamų ir išlaidų kaitą nuo 2003 metų, t. y. per devynis (įskaitant ir 2012 m. biudžetą) narystės ES metus, matome šioje lentelėje*: 

       Ir kokios šio svarbaus reiškinio kaitos istorija bei tendencijos?

       Į tą klausimą įtikinamai atsako tik Lietuvos Statistikos departamento (LSD) valdžios sektoriaus pajamų ir išlaidų statistikos M2040201 ir ESS 95 2-os lentelių duomenys (nuoroda-1, nuoroda-2). O taip pat ir LSD 2012-04-20 d.pranešimo spaudai ,,Valdžios sektoriaus deficitas ir skola 2011 m.“ duomenys (nuoroda-1 bei nuoroda-2).

       Bet, pratęsiant bei galbūt ir papildant minimus pranešimus, pabandykime iš šalies pažvelgti į tai, kaip tai (viešųjų finansų ,,suvaldymas“) vyko ir ar tai tikrai įvyko? O jei tai visgi įvyko, tai kas ir kokią naudą iš to turi?

       Valdžios sektoriaus (S.13) pajamų ir išlaidų kaitą nuo 2003 metų, t. y. per devynis (įskaitant ir 2012 m. biudžetą) narystės ES metus, matome šioje lentelėje*:

)* Pagal Mastrichto sutarties kriterijus, skaičiuojant valdžios sektoriaus deficitą į išlaidas yra įtraukiami išvestinių finansinių priemonių grynieji palūkanų mokėjimai, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. yra 27,4 mln. litų mažesnės negu nurodyta ESS 95 2 lentelėje „Valdžios sektoriaus pajamos ir išlaidos“.

)** patvirtinta 2012 m. biudžete.

       Bendrasis išlaidų deficitas apskaičiuotas visas išlaidas (įskaitant ir panaudotas ES lėšas) palyginant su pajamomis, įskaitant ir ES lėšas.

       Realaus deficitoskaičiavimams ES lėšos pajamomis nelaikomos, t. y. naudojama ,,nacionalinių“ arba ,,nuosavų“ pajamų sąvoka.

       Valdžios sektoriaus deficito didėjimas prasidėjo jau pirmaisiais, po įstojimo į ES, metais. Ir tai reikšmingai skatino į šalies ekonomiką plūstelėjusios ES paramos lėšos, kurios ,,leido“ didinti išlaidas ir išlaidavimą ne visada tinkamai pasirūpinant nuosavų pajamų didėjimu. Be to, ir ES lėšų naudojimas dažnai reikalavo ir nuosavų lėšų panaudojimo koofinansavimo pavidale. Bene reikšmingiausias viešųjų finansų realaus deficito (išlaidos/nuosavos pajamos) didėjimas prasidėjo 2006-2007 metais, ką ir matome šiame grafike:

       Deficitų didėjimą lėmė spartus ir spartėjantis išlaidų didėjimas, palyginti su pajamų kaita. Iki 2008 m. valdžios sektoriaus išlaidos padidėjo 2,2 karto, kai nuosavos pajamos - tik 1,9 karto. Išlaidų didinimą (ir išlaidavimą) skatino ir ES lėšų srautas, kuris nuo 1189 mln. 2004 m. padidėjo iki 3818 mln. jau 2008 m., t. y daugiau nei tris kartus. 

          2009 metais valdžios sektoriaus išlaidų deficitas pasiekė aukščiausius rodiklius – 27,5 % bendro deficito ir 58 % realaus deficito reikšmes.

       O tai galima vertinti kaip daugiau nei pusės (58 %) valdžios finansinio savistovumo praradimu.

       Viešųjų finansų suvaldymas prasidėjo 2009 metais, mažinant išlaidas (įvairios taupymo programos bei priemonės) ir didinant pajamas. Bet išlaidos sumažintos 2009 m. tik 1462 mln. ir -3,5 % bei 2010 m. –1312 mln. ir -3.3 %. Ir jau 2011 m. išlaidos didinamos 836 mln. arba 2,1 %, o 2012 mišlaidųdidinimas jau numatytas + 2764 mln. Lt arba net +7,0 %.

       Kiek reikšmingiau deficitų suvaldyme dalyvavo pajamų didinimas. Bendros valdžios sektoriaus pajamos (su ES lėšomis) jau 2010 m. padidintos 1,5 %, 2011 m. +5,9 %, o 2012 m. jų didėjimas numatytas net 16,8 %.

      Bendrų valdžios sektoriaus pajamų didėjimui, ir ypač – planuojamam 2012 m., (ir bendrojo deficito mažinimui) reikšmingos įtakos turi (ir turės) ES lėšų srauto reikšmingas didėjimas nuo 3818 mln. Lt 2008 m., iki 7131 mln. Lt. 2012 m., t. y. + 1,9 karto.    

        Nuosavų (be ES lėšų) viešojo sektoriaus pajamų didėjimas buvo mažiau reikšmingas: 2010 m. tik + 80 mln. Lt arba vos1,0 %, 2011 m. jau +2696 mln. Lt arba + 11,0 % ir numatomas spartus (?) 2012 m. nuosavų pajamų didinimas: +4224 mln. Lt. arba net  +15,0 %.  

       Valdžios sektoriaus nuosavos pajamos praėjusiais, 2011 m. (28231 mln. Lt) buvo dar net 17,4 % mažesnės nei 2008, prieškriziniais, metais (34176 mln. Lt).

       Nors ir kukliam bei saikingam nuosavų valdžios sektoriaus pajamų didėjimui reikšmingą įtaką turėjo infliacija, kurios ,,dėka“ didėjo mokestinė bazė – kainos ir apmokestinamos sumos. Tik nuo 2008 m. vartojimo infliacija (vidutinė metų) padidėjo 10,2 %, kai nuosavos pajamos, kaip jau minėta, mažėjo 17,4 %.

       Valdžios sektoriaus deficitai nuo 2010 m. mažinami centrinės valdžios ir Socialinio draudimo fonduose. Deja, jis (deficitas) ne mažėja vietos valdžios sektoriuje, nors deficito lygis šiame valdžios sektoriuje, palyginti su kitais sektoriais, nedidelis.

       Per 2004-2011 m. sukauptas bendras (su ES lėšomis pajamose) valdžios finansų deficitas viršijo 27,8 mlrd. Lt; 2012 metais jis dar bus padidintas 2,8 mlrd. Lt, nors minėtas deficito didėjimas bus du kartus mažesnis, nei buvo praėjusiais, 2011 m. Sukauptas bendras deficitas 2012 m. pabaigoje jau viršys 30,7 mlrd. Lt ir sudarys 73 % visų viešųjų 2012 m. išlaidų.

       Per 2004-2011 m. sukaupto bendrojo viešųjų finansų deficito (27,8 mlrd. Lt) 19,0 mlrd. Lt arba 69,0 % sudaro centrinės valdžios deficitas, 8,0 mlrd. Lt arba 29 % socialinio draudimo fondų deficitai ir 1,6 mlrd. Lt (6,0 %) – vietos valdžios deficitai.

       Valdžios sektoriaus deficito kaita paprastai matuojama ir rodoma %nuo BVP, ką ir matome šiame Lietuvos Statistikos departamento pranešimo grafike ("Valdžios sektoriaus deficitas ir skola 2011 m.").

                             Lietuvos valdžios sektoriaus deficitas ir skola (proc. nuo BVP)

       Vaizdelis nuteikiantis, nors ir santūriam, bet optimizmui. Valdžios sektoriaus deficitas nuo 9,4 % 2009 m. mažėja iki 5,5 % 2011 m. Kartu labai santūriai (tik +0,5 % punkto) didėja valdžios sektoriaus skola. Nors abiejų rodiklių kaita, kad ir % nuo BVP, taip pat kelia neatsakytų klausimėlių, kad ir tokį – kaip gali būti, kad, mažėjant deficitui, skolintis tenka vis dar daug ir skolinimosi apimtys (sumos) nemažėja taip, kaip mažėja deficitas?

        Deja, ir minėti optimistinę nuotaiką sukeliantys grafikai, teikiami deficitų sumas palyginant su nominaliuoju, t. y. faktinėmis rinkos kainomis vertintu, BVP. O toks, nominalus BVP, pats savaime priklausomas nuo kainų kaitos, t. y. nuo šalyje siautėjančios infliacijos. BVP infliacija, t. y. BVP defliatoriaus kaita per 2003-2011 (2011/2003) metus buvo reikšminga ir net reikšmingesnė už visiems įprastą vartojimo infliaciją (VKI), ką ir matome šiuose grafikuose.

       BVP defliatorius per 2008/2003 padidėjo 38,9 % punktų, iki 1,27. Tai reiški, kad BVP infliacija sukaupta iki 38,9 % ir nominalus BVP infliacijos išpūstas, palyginti su jo verte palyginamomis kainomis, 27,0 %.

       Per 2011/2008 m. BVP defliatorius padidėjo iki 1,437, t. y. nominalus BVP šalyje siaučiant infliacijai, jos ,,dėka“ dar ,,padidintas“  17,0 % punktų.

      Todėl tam, kad eliminuoti (apeiti) infliacijos įtaką nominalaus BVP dydžiuose bei jų kaitoje ir realiau įvertinti viešųjų finansų deficitų dydžius bei jų kaitą, valdžios sektoriaus deficito ir skolų dydžius palyginkime su realiuoju BVP (nors tai ir ,,nepatinka“ ES direktyvoms bei rekomendacijoms). Vaizdelis gaunasi mažiau optimistinis, bet daugiau realistinis.

       Galimos išvados: 

       1. Valdžios sektoriaus finansų bendrojo deficito didėjimas, vykęs iki 2009 m. (pasiekta 8,7mlrd. Lt) per 2010-2011 metus suvaldytas ir sumažintas 32,6 % (iki 5,9 mlrd. Lt). Realus išlaidų deficitas (be ES lėšų pajamose) sumažintas 22,0 %.

       2. Deficitų mažinimas mažinant išlaidas buvo nereikšmingas. Viešosios išlaidos nuo 41,7 mlrd. Lt 2008 m. sumažintos iki 38,9 mlrd. Lt 2010 m., t. y. tik 6,7 %. Nuo 2011 m. viešosios išlaidos vėl didinamos.

       3. Nuosavų (be ES lėšų) viešojo sektoriaus pajamų didėjimas taip pat buvo mažai reikšmingas: 2010 m. tik + 80 mln. Lt arba vos 1,0 %, 2011 m. jau +2,7mlrd. Lt arba + 11,0 %. Nuosavos (nacionalinės) viešojo sektoriaus pajamos nuo 34,2 mlrd. Lt 2008 m.sumažintos iki 28,2 mlrd. Lt 2011 m., t. y. 17,4 % ir jų kaita niekaip negalėjo įtakoti deficitų mažinimo. Realus nuosavų pajamų deficitas lieka reikšmingas (30,7 %) ir 2012 metams.

       4. Ir pagrindiniu bendrojo viešųjų finansų deficito mažėjimo ir jo didėjimo ,,suvaldymo” veiksniu buvo ir bus 2012 m. didėjantis metinių ES paramos lėšų srautas, nuo 3,8 mlrd. 2008 m. padidėjęs iki 6,5 mlrd. Lt 2010 m, t. y. 1,7 karto. 2011 m tokių lėšų srautas sumažėjo iki 5,7 mlrd. Lt, t. y. -12,5 %. Bet jau 2012 m. ES lėšų srautas didėja net 24,5 %, iki 7,1 mlrd. Lt.

       5. ES paramos lėšų reikšmingos ir didėjančios sumos viešajame sektoriuje (net įskaičiuojant jas į sektoriaus pajamas???) yra šalies ekonomikoje neuždirbtų pinigų kiekio didėjimo veiksniu, reikšmingai (šalia kitų pinigų importo srautų) didinančiu ekonomiką aptarnaujančių pinigų kiekį. Per praėjusius, aštuonerius buvimo ES metus:

       - šalies ekonomika (realus metų BVP) išaugo nuo 62,6 mlrd. Lt 2003 m. iki 80,7 mlrd. Lt 2011 m., arba +28,9 % (1,289);

       - o ekonomiką aptarnaujantis plačiųjų pinigų (P3) vidutinis metų kiekis padidintas nuo 16,5 mlrd. Lt 2003 m. iki 48,8 mlrd. Lt 2011 metais arba 3,0 kartus (3,015);

       - o tai, savo ruožtu, sąlygojo ,,galimybę” sukaupti vartojimo infliaciją (vidutinis metų VKI) iki 39,2 %;

       - o bendroji pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas turi būti matuojamas 133,8 % (3,015/1,289=2,338).

       6. Būtent infliacijos šėlsmas šalies ekonomikoje ir ,,palaikė” tam tikrą ir nuosavų (nacionalinių) viešojo sektoriaus pajamų didėjimą arba/ir ,,sulaikė” jų dar didesnį mažėjimą bei, iš dalies, sąlygojo viešųjų išlaidų deficitų ,,suvaldymą”.

       Ar gali būti priimtina ir toleruojama (net kaip viešųjų išlaidų deficitų ,,suvaldymo” sąlyga ir pasiekimas) infliacinė ekonomikos raidos politika? Ar infliacinės biudžetų pajamos tikrai vertos jas lydinčių didžiulių nuostolių bei praradimų dėl tos pačios infliacijos?

       Į tokį klausimą, atrodo, įtikinamai atsako Liudvikas von Mises, garsus Austrų kilmės, (1881-1973 m.), labiausiai sistemiškai mąstęs, ekonomistas, sukūręs paskutinę ekonomikos istorijoje traktato žanro ekonomikos teoriją,teigdamas, kad ,,... infliacinė politika negali būti naudojama kaip nuolatinė (ekonominė) politika, kadangi ji, galu gale, iššauks pinigų sistemos griūtį“ (Ludwig von Mises HUMAN ACTION A Treatise On Economics (Contemporary Books. Inc Chicago), Maskva, Ekonomika, 2000, 403 psl.).

       O gal, visgi teisus p. Keynes J. M. teigdamas, kad,, ... Vykstant šiam procesui, visos ekonominių dėsnių užslėptos jėgos stoja į destrukcijos pusę“ (Naomi Klein,Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo išlikimas, Naujasis daktaras šokas, 152 pusl., 2007. (Kitos knygos, 2009).

      Tai kiek plačiai skleidžiami ,,džiaugsmai“ dėl viešųjų finansų deficitų ,,suvaldymo“ iš tikrųjų susieti ar sietini su šalies ekonomikos ir visuomenės pamatų stiprinimu, bet ne griovimu?

      Ir nejau viešųjų finansų valdytojai ir jų deficitų ,,suvaldytojai“ tokių grėsmių nemato ir nesuvokia?


Vladimiras Trukšinas,

Statistikas,

Nepriklausomas analitikas.

2012-07-20