Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Islandija: revoliucija, kuriai diktavo bankininkai

       Žiniasklaidoje dažnai galima sutikti nuomones apie taip vadinamą Islandijos revoliuciją, kaip sėkmingos kovos su finansų oligarchija precedentą. Šiose nuomonėse reikia išmokti atskirti grūdus nuo pelų. Deja, „Islandijos precedentas“ priklauso pelų kategorijai. O įvykiai mažoje saloje, kuriuos žinomas amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Polas Krugmanas pavadino revoliucija, trumpai buvo apibūdinami taip, kad energingai spaudžiant vietos gyventojams Islandijos valdžia atsisakė mokėti už 2008 metais bankrutavusių Islandijos bankų skolas... Konkrečiai kalbama apie depozitinių sąskaitų turėtojų iš užsienio, kurios buvo atidarytos šiuose bankuose, skolas. Ši akcija buvo pavadinta mažos laisvę mylinčios tautos drąsiu iššūkiu pasaulio finansų oligarchijai. Susižavėję „Islandijos revoliucijos“ šalininkai pradėjo kalbėti, kad pasaulio žiniasklaida tyčia nutyli apie įvykius „vikingų saloje“, kad „revoliucijos užkratas nepaplistų po pasaulį. Iš tiesų, žiniasklaida iki šiol yra šykšti informacijai apie tuos įvykius.    

       Istorija prasidėjo maždaug prieš dešimt metų. Islandija ėmėsi visų ekonomikos pusių liberalizavimo kurso. Buvo privatizuoti Islandijos bankai, įvykdytas kapitalo tarpvalstybinio judėjimo visiškas liberalizavimas, užsienio investuotojams buvo suteiktos mokesčių lengvatos. Pasaulio spekuliantai „vikingų salą“ net vadino dideliu „apribotos rizikos fondu“. Islandijos ekonomikos branduoliu labai greitai tapo bankai, kurie pradėjo užsiimti spekuliacinėmis operacijomis pasaulio finansų rinkoje ir į depozitus traukti pinigus ne tik ir ne tiek vietinių piliečių, kiek užsienio klientų (daugiausiai fizinių asmenų) iš Didžiosios Britanijos, Olandijos, Vokietijos, jiems siūlydami labai dosnias palūkanas. Susiformavo pastoviai auganti skolos piramidė, kuri sukūrė „ekonominio stebuklo“ saloje efektą. Jeigu 2003 metais Islandijos bankų sektoriaus aktyvai buvo lygūs 200% BVP, tai 2007 metais jie išaugo iki 900% BVP. Nuo Islandijos bankų „ponų stalo“ mažam skaičiui salos gyventojų (320 tūkst. žmonių) nukrisdavo net ne trupiniai, o gana riebūs gabalai. Finansų krizės išvakarėse Islandiją reklamavo, kaip labai sėkmingą Vakarų valstybę. 2007metais JT Islandiją pripažino geriausia pasaulyje šalimi gyvenimui. Profesoriai universitetuose skaitė paskaitas apie Islandijos „ekonominį stebuklą“...

                                     Finansų krizė: „vikingų sala“ atsibudo

       Tačiau, pasirodžius pirmiems pasaulio finansų krizės požymiams, Islandijos „ekonominis stebuklas“ išsisklaidė. Bankų skolos piramidė nustojo augti, ir 2008 metais Islandijos bankai paskelbė defoltą dėl savo įsipareigojimų už 85 mlrd. dolerių sumą. Iškilo klausimas dėl didelių sumų išmokėjimo užsieniečiams depozitų turėtojams. Salos valdžios institucijos iš pradžių pradėjo veikti pagal schemą, kurią rekomenduoja ekonominio liberalizmo adeptai: a) prisiimti bankų įsipareigojimus užsienio klientams; b) paskelbti suverenų defoltą; c) dėl pagalbos kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą; d) prisiimti visus reikalingus įsipareigojimus, kuriuos padiktuos Fondas ir kiti galimi „gelbėtojai“. 2009  metų pabaigoje pagal Reikjaviko iniciatyvą parlamente buvo jau net parengtas įstatymo projektas dėl žalos užsienio indėlininkams atlyginimo, o su Didžiosios Britanijos ir Olandijos valdžios institucijomis įvyko derybos dėl grąžinimo grafikų ir sąlygų. Tačiau netrukus iš Islandijos valdžios pusės sekė nestandartiniai žingsniai. Formaliai jie buvo padiktuoti „tautos“, kuri staiga netikėtai „atsibudo“, išėjo į gatves ir pradėjo reikalauti atsisakyti mokėti bankininkų skolas. O pačius bankininkus pareikalavo teisti ir pasodinti už grotų. 2010 metų kovo mėnesį buvo pravestas referendumas, kuriame 93% salos gyventojų balsavo prieš tai, kad valstybė mokėtų už lupikautojų nuodėmes. Ir taip, valdžios institucijų veikimo algoritmas buvo toks: a) atsisakymas mokėti už Islandijos bankų skolas užsieniečiams depozitų turėtojams; b) bankų nacionalizavimas; c) suverenaus defolto atsisakymas. 

                                                   Kas gi iš tikrųjų buvo?

       Taip, buvo valdžios institucijų atsisakymas mokėti bankų skolas – iš viso 5,3 mlrd. dolerių 340 tūkstančiams indėlininkų iš Didžiosios Britanijos ir Olandijos. Tačiau bankų bankroto išvakarėse indėlių draudimo sistema buvo taikoma tik rezidentams, t.y. islandams. Reikia turėti omenyje, kad Islandijos bankai turėjo ofšorų požymius, o ofšoriniai bankai, kaip taisyklė, jokių užsienio asmenų indėlių draudimo sistemų neturi. Kaip tik neteisėti buvo Islandijos valdžios institucijų pirminiai bandymai skolų naštą uždėti ant savo mokesčių mokėtojų. Jeigu tai būtų įvykę, tai labai būtų išaugusi Islandijos suvereni (valstybės) skola. Iki tokio laipsnio, kad vyriausybė būtų tapusi nepajėgia padengti net einamąsias išlaidas palūkanų sumokėjimui. Tada būtų tekę paskelbti suverenų defoltą. O štai to finansinė oligarchija jokiu būdu nenorėjo leisti, kad įvyktų. Tai iš tikrųjų būtų buvęs „Islandijos precedentas“, kuris galėjo sukelti tai, kad Europa būtų sugriuvusi, kaip kortų namelis dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Iš dviejų blogybių pasaulio bankininkai pasirinko tą, kuri mažesnė.  

       Jokios salos „blokados“ iš TVF ir kitų tarptautinių ekonominių ir finansinių organizacijų pusės nebuvo. 2008 metų spalio 24 d. Islandija dėl kredito kreipėsi į TVF. 2008 metų lapkričio 17 d. valstybė gavo 5,1 mlrd. dolerių (30% BVP) biudžeto deficito finansavimui. Mainais valstybė prisiėmė biudžeto deficito sumažinimo ir finansinio sektoriaus veikimo atstatymo įsipareigojimus. 2009 metais Islandijos vyriausybė paskelbė trijų naujų bankų, kurie sukurti iš senųjų likučių, rekapitalizacijos planą už 2,1 mlrd. dolerių sumą (12% BVP) išleidžiant valstybės obligacijas. Kalbant apie vadinamą bankų nacionalizavimą, tai jis krizės metu buvo taikomas ne vien tik Islandijoje, bet taip pat JAV, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos valstybėse. Tai grynai techninis nacionalizavimas, skirtas bankų išgelbėjimui valstybės iždo sąskaita. Vėliau valstybė tyliai išeina iš bankų kapitalo, bankai vėl tampa privačiais. Beje, užsienio depozitų turėtojai Islandijos bankuose nenukentėjo, kadangi gavo kompensacijas iš savo vyriausybių.

                                       Mitas apie Islandijos „suverenų defoltą“

       Be to, Islandijos vyriausybė turėjo absoliučiai neginčijamus valstybės skolos įsipareigojimus. Skola didelė, bet ne rekordinė. 2007 m. ji buvo 29,1% BVP, o 2008 m. išaugo iki 70,3%, 2009 m. - 88,2%. Šios skolos reikšmės panašios į tas, kurios tais metais buvo tokiose valstybėse, kaip Airija ir Graikija. Ir jokio suverenaus defolto Islandijos vyriausybė nepaskelbė. O pasaulio žiniasklaida staiga pradėjo skelbti (kaip tai būtų tarytum paslaptis), kad yra tam tikras „Islandijos precedentas“, kurio esmė ta, kad salos valdžia paskelbė suverenų defoltą. Tačiau to nebuvo. Taip, iš tikrųjų 2009m. buvo nemalonus momentas santykiuose tarp Islandijos ir Tarptautinio valiutos fondo. „Vikingai“ užsiminė, kad netvarkys skolos už TFV paskolą, bet ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad neturėjo kuo. Štai tada Fondas ir užsiminė, kad jis priklauso „privilegijuotų“ kreditorių kategorijai, o Islandijos bankų indėlininkai gali palaukti.

        O kam prisireikė pasakos apie Islandijos suverenų defoltą? Galbūt tam, kad tokiam žingsniui „įkvėptų“ Graikiją, Ispaniją, Portugaliją, kitas ES valstybes. Dar 2012 metų sausyje Sergejus Golubickis paskelbė straipsnį išradingu pavadinimu: „Kodėl Islandijoje nėra revoliucijos. Islandijos „antį“ parengė JAV bankininkai?“, kuriame parodė: a) jokios „revoliucijos“ Islandijoje nebuvo; b) tuos įvykius, kuriuos klaidingai vadina „revoliucija“, dėl savo interesų organizavo Volstrito bankai. O visos aistros saloje vyko dėl to, kad Volstrito ir Londono Sičio bankai („Goldman Sachs", „JP Morgan“, „Morgan Stanley", „Berclays“) išleido didžiulius kiekius išvestinių finansinių priemonių, kurios vadinamos „kredito rizikos apsikeitimo sandoriais“ (CDS). Tokie CDS yra savotiškas apsidraudimas nuo įvairių rūšių defoltų, kuriuos gali paskelbti bankai, kompanijos, valstybės dėl savo skolų. Bankai kreditoriai ir Europos valstybių skolos vertybinių popierių turėtojai prisipirko kredito rizikos apsikeitimo sandorių už šimtus milijardų dolerių. Tarp jų - Islandijos suverenios skolos kredito rizikos apsikeitimo sandoriai. Ir tie bankai išsigando, kad Islandija, kaip silpna grandis, Europos ekonomikai gali sukurti suverenaus defolto precedentą su visais iš to Volstrito lupikautojams išplaukiančiais padariniais. Jeigu Islandijos vyriausybė būtų prisiėmusi Islandijos bankų užsienio klientams mokėjimų nepakeliamą naštą, tai jos jau niekas nebūtų išgelbėję nuo visiško defolto. Kita bankų ir kompanijų grupė, kurie prisipirko žaisliukų, kurių pavadinimas CDS, kaip pastebėjo dar S.Golubickis, akivaizdžiai svajoja apie suverenius defoltus. S.Golubickio straipsnis apie Islandiją pasibaigė taip: „Šių kredito rizikos apsikeitimo sandorių išrašyta už šimtus milijardų eurų, todėl defolto situacijos sukūrimui tiks bet kokia nesąmonė – tegul net tokia profanacija, kaip salos mažos, bet išdidžios tautos revoliucija“. 

            Lėtas panirimas į krizės liūną, vadovaujant pasaulio lupikautojams

       Šiuo metu Islandija niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų Europos valstybių. Ji, kaip ir jos Europos kaimynės, lėtai grimzta į skolos krizės liūną. Pažiūrėkime euro zonos bendros suverenios skolos dinamiką (%BVP): 2007 m. - 66, 2011 m. - 88, 2012 m. – 93. Pagal Europos Komisijos vertinimus šiais 2013metais ši skola viršys 95%.Aukščiau mes pastebėjome, kad 2009 m. Islandijos suvereni skola buvo lygi 88,2% BVP, o 2012 m. išaugo iki 118,9%. Jokios priešpriešos tarp TVF ir Islandijos, kaip kartais rašo, nėra. Ši maža ir „priešgyniaujanti“ valstybė ir praėjusiais metais nusipelnė Tarptautinio valiutos fondo pagyrų už sėkmingą skolų grąžinimą už TVF paskolą ir „teisingą“ politiką kovojant su skolos krize.

       Sunku išsilaisvinti iš iliuzijų. Islandija yra greičiau pavyzdys to, kaip pasaulio bankininkai sugeba visuomenės protesto energiją nukreipti į reikalingą jiems vagą. Jie iš tikrųjų sugeba organizuoti spektaklius, vadinamus „revoliucija“, „opozicijos protestais“, „tautos sukilimais“. Sunku net įsivaizduoti, kokie veiksmai iš Vakarų galėjo sekti, jeigu Islandijos tauta iš tikrųjų būtų pasipriešinusi prieš Finansinio internacionalo interesus. O ir Islandijos ministrės pirmininkės figūra, kurią pagal kai kurių žurnalistų parašymus pakrikštijo „nacionaline lydere“, kelia dideles abejones. Ši moteris yra Johana Sigurdartotir, kuri vyriausybei vadovavo nuo 2009 metų pradžios iki 2013 metų pavasario. Ji pagarsėjo visai ne kova su Finansiniu internacionalu, o tuo, kad tapo pirma istorijoje homoseksuale, vadovaujančia vyriausybei. Ji taip pat yra pirma vadovė pasaulio istorijoje, pasisakiusi už oficialią tos pačios lyties asmenų „santuoką“. Juokinga net kalbėti, kad nedidelė sala, kuri  visiškai atitinka visiems šiuolaikinės liberalios ir sadomitinės visuomenės standartams, galėtų pradėti tikrą nacionalinę išsilaisvinimo revoliuciją prieš finansinę oligarchiją.

       Tuo pačiu metu pasaulyje šiandien yra nemažai tokių akcijų precedentų, kurios iš tikrųjų nukreiptos prieš Finansų internacionalo visagalybę. Tik apie jas pasaulio žiniasklaida nutyli. 

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-09-29

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas