Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Finansuokime vagis, kad jie nevogtų

http://www.pittler.com       Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių partijos praras tam tikrą pinigų dalį, ir kad dėl šio praradimo partijos nejaustų skurdo ir nepatogumų, reikia mokesčių mokėtojams sušelpti šiuos darinius dar daugiau nei šelpė iki šiol. Ir viskas vardan to, kad apsaugoti partijų narius nuo mirtinos nuodėmės – korupcijos ir, kaip D.Kreivys rašo straipsnyje „Partijų finansavimas. Gelbėkime galvą“ - valstybės politinės sistemos sustiprinimo. Deja, jis nedetalizuoja kokią politinę sistemą mokesčių mokėtojai, atiduodami savo sunkiai uždirbtus pinigus, stiprins – demokratinę ar nedemokratinę.

       Taigi, beklausant apie visų gyventojų pareigą išlaikyti partijas, kilo mintis, o kodėl mes mokesčių mokėtojai negalėtumėme finansuoti teismo pripažintų vagių arba potencialių vagių organizacijų. Jeigu galime finansuoti politines organizacijas, kurios sudaro 1-3 procentus (su „mirusiomis“ sielomis) visų gyventojų, argi mes nepajėgtumėme išlaikyti neelitinių vagių, kurių yra mažiau, ir kurių poreikiai bei apetitai daug mažesni nei partijų, o nauda tokio finansavimo didžiulė – visi galės būti ramūs dėl savo turto, nes niekas nebevogs ir bus tiesiog, kaip komunizme, kuriame pasak jo teoretikų nusikalstamumas išnyksta. Bet šią mintį nutraukia balsas iš šono ir sužlugdo visas utopines svajones apie „šviesų rytojų“, sakydamas, jog žmogui niekada nebus gana, tokia jau jo prigimtis – kuo daugiau gaus, tuo daugiau išleis ir jam visada bus mažai. Štai paimkime partijas. Pagal Statistikos departamentą 2010 metais partijos iš biudžeto gavo 5,5 mln. Lt, t.y. trečdalį visų partijų gautų lėšų – 17,5 mln. Lt. Mažai. Juk reikia nuomotis ir išlaikyti patalpas prestižinėse miestų vietose, mokėti darbuotojams atlyginimus, mokėti bankams už paskolas, rinkiminei agitacijai, rengti partijos narių sąskrydžius ir t.t. Štai socialdemokratų partijos pirmininkas A.Butkevičius sako, 2008 metų Seimo rinkimams partija išleido daugiau nei 5 mln. Lt. O kodėl neišlaidauti, jei valstybės biudžetas yra toks dosnus ir pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis tais metais partijoms skyrė net 20 mln. Lt.

       Kas pasikeitė nuo 2000 metų, kai partijos įstatymiškai buvo pradėtos finansuoti iš valstybės biudžeto? Ar 2006-2009 metais partijoms iš valstybės biudžeto išleisti 57,4 mln. Lt (pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis) privertė partijas dirbti valstybės ir tautos interesams? Atsakymas – ne. Ir ryškiausias tokio atsakymo pavyzdys - „Leo Lt“ sandoris, kuris buvo pradėtas ir pabaigtas ne valstybės, tačiau oligarchų naudai, iš valstybės biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų sąskaita, jiems sumokant šimtus milijonų litų, nevertinant to, kiek jie turėjo naudos kelerius metus naudodami milijardinį valstybės turtą. Ne veltui liaudies išmintis sako, kad kiek vilką bepenėsi, jis vistiek į mišką žiūrės. Kiek partijas befinansuosi iš biudžeto, joms vistiek pinigų trūks. Ir žiūrės į įstatymų bei poįstatyminių aktų mišką, ir ieškos landos. Ir apeis, jeigu ne teisiniu, tai neteisiniu, šešėliniu keliu.

       Dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria politinių organizacijų finansavimui iš valstybės biudžeto. Kaip pagrindinį finansavimo šaltinį jie nurodo partijos narių mokestį. Kai kas siūlo leisti partijoms skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio, žinoma, savanoriškai. Pridedant kitus finansavimo šaltinius, kurie nurodyti įstatyme, toks politinių organizacijų finansavimas būtų skaidriausias. Žinoma, politinės partijos, kurios jau pripratusios maitintis iš valstybės biudžeto milijonais, kuriuos pačios, neturėdamos tam tautos pritarimo, sau ir įstatymiškai įteisino, niekada neatsisakys šio finansavimo šaltinio.

       Partijų biudžetiniu finansavimu suinteresuoti asmenys, kaip argumentą, kodėl iš biudžeto reikia finansuoti politines organizacijas, pateikia tai, jog partijos yra demokratijos garantas, ir kaip  socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas T.Bakučionis teigia -  už „demokratinę santvarką turi susimokėti visi mokesčių mokėtojai“. Tikriausiai nedaug kas prieštarautų mokėti už demokratiją. Bet kur ji, kur ta liaudies valdžia, valdžia, kylanti iš visuomenės (bendruomenės) daugumos valios? Daugiau, kaip dvidešimt metų tauta yra beteisė: negali pasinaudoti referendumo įstatymu dėl politinio elito nustatyto didelio referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičiaus, negali pasinaudoti vietos referendumu, nes taip vadinamoje demokratinėje valstybėje jis net neįteisintas, todėl ji negali priimti sprendimų, kontroliuoti savo išrinktų atstovų ir tiesiogiai vykdyti savo suverenią galią. Todėl nereikėtų stebėtis, kodėl per dvidešimt metų Lietuvoje nesusiformavo aktyvi pilietinė visuomenė. Jai paprasčiausiai čia nėra sąlygų egzistuoti. Ir negalima nesutikti su M.Kadafiu, kuris „Žalioje knygoje“ teigia, kad atstovaujamoji demokratija – tai diktatūra, kad parlamentas yra tapęs įteisintu barjeru, kuris trukdo tautai įgyvendinti savo valdžią, nustumęs mases nuo dalyvavimo politikoje ir monopolizavęs jų valdžią, o partijos – tai šiuolaikinis diktatūros įrankis, kadangi partijos, kurias sudaro maža žmonių grupė valdo visą tautą, uzurpuoja tautos suverenią galią. Todėl šią politinę sistemą, kurią turime, labiau tinka vadinti parlamento ar savivaldybių tarybų partokratine diktatūra, o ne demokratija. Joje nedidelė grupė tautos išrinktų atstovų turi teisę spręsti visus klausimus taip kaip nori ir kaip jiems naudingiau, o tauta yra beteisė ir bebalsė. Nori - tautos išrinkti atstovai sau atlyginimus ir rentas pasiskiria, nori - mokesčių mokėtojų pinigus išsidalina, nori - lengvatas ir privilegijas sau susikūria ir t.t. Visa tai galima pavadinti įteisinta ir nebaudžiama korupcija. Jiems visai nesvarbu, kad tautos dauguma tam nepritaria - vieni virtuvėse, kiti interneto platybėse savo išrinktųjų darbu, priimtais sprendimais, korupciniais įstatymais ar parazituojančiu elgesiu piktinasi, ir kad pasitikėjimas Seimu ir partijomis yra žemiausi. Pagal "Vilmorus" rugsėjo 2-12 dienomis atliktą gyventojų apklausą, Seimu pasitiki tik 4,2 proc. apklaustųjų, nepasitiki - 72,9 procento. Partijomis pasitiki 3,5 proc., nepasitiki - 77,6 proc. apklaustųjų. Toks mažas pasitikėjimo procentas rodo tik vieną, kad Seimas, kurį sudaro politinės organizacijos, atstovaujančios labai mažos Lietuvos gyventojų dalies interesus, yra nelegitimus. O nelegitimumo problemą ir kitas šios politinės sistemos ydas gali išspręsti ne partijų apsaugojimo nuo korupcijos priemonių įvedimas ir jų finansavimas iš valstybės biudžeto, bet tikros demokratijos su aktyvia pilietine visuomene sukūrimas, kurioje aukščiausią valdžią turėtų ne tautos išrinkti atstovai, bet pati tauta.   

Emilija, 2011-11-18

 

 

 

Susiję:

Tautos teisė rinktis

Komentarai

labai geras straipsnis, aciu

labai geras straipsnis, aciu :-)

Kadafis vis delto buvo teisus!

Konstitucija nesako, kad

Konstitucija nesako, kad valstybė negalėtų egzistuoti ir be partijų...

KONSTITUCIJA NENUMATO JOKIO VAIDMENS PARTIJOMS VALSTYBĖS VALDYME.

Konstitucijoje sakoma: "Lietuvos valstybę kuria Tauta".
Tauta, bet ne partijos. Partijos valstybės kūrime turėtų dalyvauti tiek, kiek tauta jomis pasitiki.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas