Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Statyti atominę elektrinę, ypač šiuo metu, kada nemaža dalis didžiųjų valstybių atsisako branduolinės energetikos arba sustabdo AE statybų planus, norėdamos pagalvoti, pasitarti su tauta dėl tolesnio branduolinės energetikos vystymo, ir dėl to branduolinės pramonės pasiūla žymiai viršija paklausą, nėra sunku, jeigu, žinoma, statybai turima pinigų. Sunkiausias darbas ir galvosūkis yra ne AE statyba, tačiau jos uždarymas ir branduolinių atliekų laidojimas - branduolinių, radioaktyvių atliekų palikimas kartoms, kurios gyvens po 1000, po 10 tūkst. ar daugiau metų. Tai yra ne tik brangi statyba. Kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, kainuoja ne mažiau nei naujos AE pastatymas, ir todėl tiek JAV, tiek Rusijoje, kai kurių AE, kurių projektinės eksploatacijos laikas yra jau pasibaigęs, darbas yra pratęstas, tikintis, kad pratęsimas leis sukaupti elektrinės uždarymui reikalingą pinigų sumą. Tačiau tai kartu yra ir branduolinių atliekų saugyklų įrengimo kultūros klausimai. Apie tai kalbama 2010 metais Danijos, Suomijos ir Švedijos sukurtame filme "Į amžinybę", kurio režisierius danas Michaelis Madsenas. Filme pasakojama apie pirmą ilgaamžę, 100 tūkst. metų trukmės, branduolinių atliekų saugyklos statybą Onkaloje (Suomija), kuri nuo Olkiluoto atominės elektrinės nutolusi keletą kilometrų. Planuojama, kad 2020 metais saugykla bus pradėta eksploatuoti ir priims Suomijos atominių elektrinių panaudotas branduolines atliekas. Atliekas numatoma sandėliuoti specialiose kapsulėse, tuneliuose, kurie padaryti 500 metrų gylyje tvirtose kalnų uolienuose. Planuojama, kad XXI amžiuje saugykla plėsis ir bus užpildoma atliekomis, o XXII amžiaus pradžioje darbai saugykloje bus baigti, ji užkonservuota ir įėjimas į ją susprogdintas. Filme keliami klausimai. Ar reikia ateities kartoms perduoti informaciją apie saugyklą, ir jeigu perduoti, tai kokiu būdu? Kas geriau – ar ant žemės paviršiaus palikti tam tikrus ženklus, kurie perspėtų, kad šioje teritorijoje negalima gręžti, ar, atvirkščiai, geriau padaryti taip, kad žemės paviršiuje nebūtų jokių ženklų, kurie rodytų, kad kažkada šioje vietoje, po žeme buvo vykdomi darbai? Kitas klausimas susijęs su hipotetine situacija. Galima įsivaizduoti, kad žmonija pamiršta apie šį objektą, ir kada nors po daugelio tūkstančių metų patenka į statinio vidų. Kaip jiems perteikti informaciją, kad šiame objekte gyvybei gresia didelis pavojus ir iš jo reikia kuo skubiau išeiti. Mūsų karta, tesugebanti tik teršti gamtinę aplinką, ateinančioms kartoms paliks ne vieną „dovanėlę“, tačiau ši – branduolinės atliekos - bus pati pavojingiausia.
2012-03-17
Susiję: Černobylis – kova prieš nematomą ir labai klastingą priešą
|
Komentarai
Skelbti naują komentarą