Apsilankius Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, daugelis iš mūsų pasijuto nuskriaustais – nuskriaustais dėl to, kad neturi charizmatiško, tikro tautos lyderio. Baltarusiams pasisekė, tai nepasakysi apie kitas posovietinės erdvės tautas.

       Pasisekė tuo, kad po TSSR žlugimo Baltarusijai teko minimalūs ekonomikos sugriovimai. Ten nebuvo grobikiško privatizavimo – Lukašenka laiku užkirto kelią liberaliam eksperimentui, ir Baltarusija tapo postindustrine valstybe, kaip ir Armėnija, bet skirtingai nuo Armėnijos, dėl paslaugų sferos vystymo, o ne pramonės ekonomikos sektoriaus likvidavimo. Baltarusijoje nėra centralizuotos korupcijos, tai yra naudinga žmonėms. Baltarusijoje viešpatauja socialinis teisingumas, skirtingai nuo praktiškai visų posovietinių valstybių. Baltarusija geopolitiniame pasirinkime neužsisėdėjo ir nesėdi ant dviejų kėdžių: Lukašenka išsaugojo ištikimybę civilizacijos tapatybei ir nepuolė į Vakarus, kaip Gruzija, Ukraina (Kučmos, Juščenkos laikais), ir neliko tarp Vakarų ir Rytų, kaip Ukraina esant Janukovičiui, ar Armėnija. Taip vadinamas „komplementarizmas“ užsienio politikoje jam svetimas: jam nusipjauti į Vakarų nuomonę, svarbiausia jam – principingumas, natūralumas ir savi interesai. Baltarusijos interesai – Muitų sąjunga ir Eurazijos sąjunga, o ne kažkokia „Rytų partnerystė“, inicijuota Lenkijos pagal Vašingtono direktyvą išimtinai dėl to, kad užkirstų kelią galimai reintegracijai posovietinėje erdvėje. O kodėl Muitų sąjunga ir Eurazijos sąjunga? Todėl, kad būtent Rusijos rinka yra ta stichija Baltarusijos gamintojui, o ne Vokietijos, ir būtent sąjunga su Rusija yra nacionalinio saugumo garantija. Štai lapkričio mėnesį Armėnija rengiasi  su Europos Sąjunga pasirašyti visiškai beprasmę sutartį dėl kažkokios „gilios prekybos“ ir faktiškai prieš save uždaro duris į Muitų sąjungą ir Eurazijos sąjungą. Ši sutartis Armėnijai neduos nieko nei ekonomikos požiūriu, nei politikos (tai atskiro pokalbio tema), bet duos Europos Sąjungai, todėl kad užkirs kelią tolesniam suartėjimui su Rusija. O Armėnija pagal šią beprasmę sutartį neteks daugelio ekonominių perspektyvų, todėl kad Rusija yra pagrindinė Armėnijos ekonominė partnerė, ir naudingas Rusijos importas - tai būtent tai, ko mums reikia, nekalbant jau apie Armėnijos produkcijos eksportą į Rusiją, kurios daugiau niekas neims. Užtat sutartimi su Europos Sąjunga Armėnija pasiekia kitų rezultatų – Vakarų lyderių palankumo Armėnijos vadovybei. Kas gi iš tikrųjų Armėnijos gyventojams svarbiausia, manau, kad nesunku atspėti...

       Todėl Lukašenkos ir nemyli Vakaruose, vadina diktatoriumi, nepripažįsta jo pergalės prezidento rinkimuose, nors puikiai supranta, kad bet kokius rinkimus Lukašenka laimės su didžiausia persvara, net be jokios agitacinės kampanijos. Nes baltarusiai gerai supranta, ko jiems reikia. Ir kas jiems yra kenksminga, o būtent: Vakarų liberalizmas su karu prieš Rusiją ir pagarba homoseksualams ir kitam purvui. Matote, Vokietijos užsienio reikalų ministras, vedęs (arba ištekėjęs) pederastas (tarptautinis žodis), kurio vardo net negalima rašyti higienos sumetimais, įsižeidė ant Lukašenkos už tai, jog tas jam pasakė, kad „nesupranta, kaip vyras gali gyventi su vyru“, o taip pat jis „neturi nieko prieš lesbietes, bet gėjus su malonumu išsiųstų į ūkius“.  O kada lengvai pažeidžiamas (pederastai yra subtilios sielos, jų mums nesuprasti) ministras Lukašenką pavadino diktatoriumi, atsakydamas į tai Baltarusijos lyderis pasakė: „Kalbant apie... nei tai apie rožinį, nei tai apie žydrą, kuris ten apie diktatorių šaukė... Išgirdęs tai, aš pamaniau: geriau būti diktatoriumi nei žydru“.

       Išmintingi žodžiai... Kaip sakoma, komentarai nereikalingi...

Artiom‘as Chačaturian‘as, 2013-05-15

Šaltinis: n-idea.am

Susiję:

A.Lukašenkos šou

Krikštatėvis. Kelionė į kruviną totalitarizmą

A.Lukašenkos metinė kalba Nacionaliniame susirinkime

S.Dorenko interviu su A.Lukašenka