Nuo pat civilizacijos atsiradimo, daugelį šimtmečių žmonija ieško ilgo gyvenimo ir nemirtingumo recepto. Bet kol kas tai egzistuoja tik žmonių sugalvotose istorijose, kaip, pavyzdžiui, Karelo Čapeko pjesėje „Makropulo receptas“ ar brolių Strugackių apysakoje „Penki šaukšteliai eliksyro“ bei kituose rašytiniuose kūriniuose ar filmuose.

       Yra sukurta ne viena nemirtingumo teorija. Viena iš seniausių teorijų kalba apie sielos nemirtingumą. Ji teigia, kad mirus kūnui, siela lieka gyva. Šią teoriją priima visos pagrindinės pasaulio religijos.

       Senovės Indijoje (VIII a. pr. m. e.) gimė tikėjimas reinkarnacija. Reinkarnacija (lot. reincarnatio „sugrįžimas į kūną“) - tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Šis tikėjimas moko, kad kitame gyvenime reikia laukti atpildo už šio gyvenimo darbus. Žmogaus darbai nulemia į kokią būtybę po mirties įsikūnys jo siela ir kokį likimą jam teks patirti.

       Kadangi tikima, kad siela egzistuoja ir ji yra nemirtinga, o mirtingas tik kūnas, tai mokslininkai ieško būdų, kaip sielą būtų galima perkelti iš vieno jau susidėvėjusio, ligoto ir mirštančio kūno į kitą sveiką kūną. Yra išlikusių pasakojimų apie tai, kad senovės jogai sugebėdavo iš savo kūno sielą pernešti į kito žmogaus kūną.

       Fizinio nemirtingumo teorija yra pateikusi ne vieną nemirtingumo idėją. Vienas iš žinomiausių būdų apgauti mirtį yra gilus kūno užšaldymas, kai organizmo gyvybiniai procesai (gyvybė) tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms, organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną. Panaudojus šį būdą, mirštantys žmonės užšaldomi iki laikų, kada medicina galės išgydyti ligas, dėl kurių jie miršta.

       Pačios naujausios nemirtingumo idėjos, susijusios su nanotechnologijomis, kai žmogaus organai keičiami dirbtiniais ir iš žmogaus padaromas kyborgas, yra labiausiai gąsdinančios ir atstumiančios. Štai Nju Džersio technologijos universiteto profesorius, JAV karinės oro bazės vyriausias mokslinis bendradarbis, Pentagono patarėjas Aleksandras Bolonkinas nori sukurti dirbtinį Protą, kuris valdytų pasaulį ir kurtų naujas, nežemiškas civilizacijas. Jis svajoja apie nemirtingo elektroninio „žmogaus“ sukūrimą. Elektroniniais „žmonėmis“ galės būti geriausiu atveju keli tūkstančiai elito atstovų, žymių mokslininkų, specialistų ar labai turtingi žmonės, kurie galės nusipirkti tokį nemirtingumą. Biologiniams žmonėms aukšto intelekto elektroninių būtybių valdomame pasaulyje būtų skirta tokia pati vieta, kokią dabar turi, pavyzdžiui, gyvūnai. Bet profesoriaus Bolonkino nuomone dėl to nereikia jaudintis, tai yra natūralu, žmonija įvykdė savo istorinę misiją, davė pradžią aukštesnei, elektroninei civilizacijai ir priartėjo prie savo pabaigos.

       Nemirtingumoarba jaunystės eliksyro, dar vadinamo stebuklinguoju gėrimu, senovėje ieškojo ir alchemikai. Šis eliksyras turėjo atnaujinti kūną, prailginti gyvenimą ar žmogų padaryti nemirtingu. Bet jiems nepavyko. Nemirtingumo eliksyras taip ir liko tik daugelio tautų pasakose ir legendose, kaip dievų „maistas“: senovės Graikijos dievai valgė ambroziją, senovės Indijos dievai - amritą, Irano dievai - haomą, senovės Egipto dievai gėrė nemirtingumo vandenį. Šio eliksyro mokslininkai ieško iki šiol. Apie tai ir pasakoja socialinio projekto – „Mirtingųjų sąmokslas“ autoriai.

2012-07-27