Nepilnamečių justicija Vokietijoje – sunki tėvų patirtis

http://yesheis.ru       Vokietija yra civilizuota ir demokratinė valstybė. Bet kodėl pastaraisiais metais vis dažniau ir dažniau girdisi pasipiktinusių tėvų balsai, iš kurių vietos tarnyba atėmė jų vaikus ir patalpino į internatus, ir globėjų šeimas. Siaubingiausia, kad vaikai atimti teisėtu būdu. Pagal šeimos teismo sprendimą.

       Kai apie tai girdi – netiki. Galvoji, kad kalbama apie asocialias šeimas, kuriose vaikų nemaitina arba prieš juos naudoja prievartą. Bet stebina tai, kad taip nėra. Vėl ir vėl uolūs priežiūros tarnybų darbuotojai, remdamiesi nepagrįstais pretekstais, vaikus išplėšia iš normalių šeimų. Šie nepagrįsti pretekstai atėmimo procese modeliuojami ir pritempiami taip, kad vėliau būtų galima paaiškinti priimto vaikų paėmimo iš šeimos sprendimo teisingumą. Kai reikia, tai panaudojamas melas, šmeižtas. Vaikų atėmimas vykdomas netikėtai, dažnai pagal kerštingo giminaičio, kaimyno, gydytojo, vaikų darželio auklėtojo arba mokyklos mokytojo skundą. Skundo teisingumas dažniausiai netikrinamas. Priežiūros tarnyboms pakanka taip vadinamo „signalo“, norint pradėti vaiko paėmimo iš šeimos procedūrą. Nors jaunimo reikalų tarnyba ir privalo pateikti teismo sprendimą per 48 valandas po tokio signalo gavimo, dažnai tai nedaroma. Pagal Vokietijos įstatymą dėl vaikų ir jaunimo teisių vaikų atidavimas globai yra griežčiausias ir paskutinis metodas, jeigu anksčiau taikytos priemonės neturėjo poveikio. Yra pagalba šeimai, tėvų konsultavimas, reikalinga psichologinė terapija. Bet pastaruoju metu vis dažniau šiuos metodus ignoruoja, sprendimai dėl globos priimami nedalyvaujant tėvams ir įvyksta visiškai netikėtai šeimai. Praktiškai visos nukentėjusios šeimos praneša apie globos atstovų spaudimo jiems faktus: “arba Jūs savanoriškai pasirašote leidimą Jūsų vaikui skirti globą, arba Jūs jo niekada nepamatysite!”. Vaikų atėmimas dažnai vyksta iš visiškai normalių, socialiai integruotų šeimų. Iš pradžių įvyksta dalinis pagrindinių tėvų teisių atėmimas – tai teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir vaiko sveikatos priežiūros teisė. Iškart po vaiko paėmimo iš šeimos, pradžioje tėvams IŠVIS draudžiama lankyti vaiką. Toks draudimas galioja nuo 3 iki 12 mėnesių. Dažnai vaiką patalpina į įstaigą, kuri yra 100 ir daugiau kilometrų nuo namų, susitikimai su tėvais vyksta ne dažniau kaip 1-2 kartą per mėnesį, 1-2 valandas. Tokiuose susitikimuose privalomai dalyvauja kontrolierius iš globos tarnybos, kuris kontroliuoja, kaip tėvai bendrauja su savo vaiku ir rašo susitikimo protokolą. Globos tarnybos atstovai klauso pokalbius telefonu, skaito laiškus. Tėvams suteikiama galimybė tik iš dalies susipažinti su bylos medžiaga, o daugeliu atvejų ir tos teisės jiems nesuteikia. Tėvų, kurie nesutinka su priimtu sprendimu, elgesys pripažįstamas nepagrįstu ir autonominiu. Tuo atveju, jeigu tėvai pradeda gintis, jiems paskiria atitinkamą terapiją. Aktyvioms motinoms, kurios kovoja už savo vaikus, pareiškiamas įtarimas dėl psichinio susirgimo, emocinio nestabilumo arba ribinės psichinės būsenos sindromo. Bet kuris toks tėvų kaltinimas prailgina vaiko laikymą ne šeimoje. Byla tyčia tempiama. Tuo metu tėvai neinformuojami apie vaiko gyvenimą. Tėvai daugiau neturi teisės spręsti dėl vaiko mokymosi vietos, jo religijos, skiepijimo, operacijų.

       Koks košmaras? Pasakys skaitytojas ir jis bus teisus. Tai tikrai košmaras! Kodėl, dėl ko, kaip? Tai klausimai, kylantys mąstančiam žmogui, sužinojus tokią informaciją iš civilizuotos šalies – Vokietijos. Pasiaiškinkime kodėl.

       „Jeigu neaišku apie ką kalbama, tai vadinasi, kalbama apie pinigus“ (amerikiečių patarlė). Priežiūros tarnybų darbuotojai suinteresuoti kuo didesniu vaikų atėmimo skaičiumi. Juk tokiu atveju jų darbo vietos apdraustos. Daug atvejų – pakanka darbo visiems darbuotojams.

       Blogio šaknis yra tame, kad vietinių jaunimo reikalų tarnybų darbuotojai asmeniškai nėra atsakingi už savo priimtus sprendimus. Kalbant apie teismą, tai teisėjas paprasčiausiai bijo priimti neteisingą nuosprendį. Todėl jis praktiškai visada PASITIKI informacija ir priimtu sprendimu, gautu iš globos tarnybų „ekspertų“. O globos tarnybos daro viską kas įmanoma ir neįmanoma, kad teisėjui vaizdas atrodytų įtikinamiausiu. Tai yra paprasčiau kalbant, teisėjas eina mažiausio pasipriešinimo keliu ir veikia pagal principą „jeigu šeimoje iš tikrųjų taip viskas blogai, tai vaikas bus išgelbėtas. O jeigu ne taip, tai vaikų namuose nieko blogo jam nenutiks“. Teisėjas nenori patekti į tokią situaciją, kai jis tinkamai neįvertins atvejo, savo sprendimu vaiką sugrąžins į šeimą, o po savaitės vaiką suras šaldymo kameroje, nužudytą tėvo narkomano arba alkoholiko. Todėl tokiu atveju geriau pervertinti negu neįvertinti. Tai yra tiesiog šaltakraujiškas pragmatiškas sprendimas, kuris nulemia vaikų likimą.
       Didžioji dauguma tėvų paprasčiausiai tam yra nepasirengę ir nesitiki pavojaus iš globos tarnybų pusės. Daugelis šeimų dažnai kreipiasi į jaunimo reikalų tarnybą dėl materialios paramos ir dažnai ją gauna. Bet daugeliui tėvų toks kreipimasis tampa kovos už savo vaiką pradžia ir po to jie ilgai gailisi, kad patys inicijavo kreipimąsi į globos tarnybas. Nebūdink miegančių šunų.
       Nėra tarnybos, kuri konsultuotų tėvus, gintų jų teises. Vienintelis dalykas, kas lieka tėvams – pasamdyti advokatą, mokėti didžiulius pinigus ir gyventi, kaip sapne, laukiant ir tikintis, kad vaikus vis tik sugrąžins. Bet daugeliu atvejų, deja, to neįvyksta. Vaikus, atimtus iš tėvų, moraliai sugniuždytus, psichiškai traumuotus, negalinčius ramiai gyventi ir mokytis toli nuo tėvų, perveda iš vienų vaikų namų į kitus po 5-6 kartus per metus, tuo pagilindami jų ir taip nestabilią psichinę ir emocinę būseną.

       Kaip pasakė vienas berniukas, globos tarnybos auka, „jie iš manęs atėmė 3 metus gyvenimo“. Didžiulių pastangų kaina jo mamai vis tik pavyko, sukėlus neįtikėtiną triukšmą spaudoje ir internete, pasamdžius advokatą, kreipusis į Europos parlamentą, įtakoti teismo sprendimą ir susigrąžinti savo vaiką po 3 metų jo buvimo internate. Būdamas toli nuo mamos berniukas taip kentėjo, kad negalėjo mokytis, miegoti, valgyti, bandė nusižudyti peiliu. O kai tai jam nepavyko, jis per trumpą susitikimą su mama, paprašė jos, kad jį nužudytų. Nepaisant to, kad vaiką grąžino motinai, ji bijo vėl tą patį išgyventi ir dėl to nusprendė pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, su vaiku išvykti iš Vokietijos.
       Mašina veikia, visi turi darbo. Tik nelaimingi vaikai ir tėvai iš sugriautų šeimų prašo pagalbos. Tėvai nepraranda vilties, savo „demokratinėje“ valstybėje kovoja su globos tarnybomis.

       Tai keletas forumų, kuriuose tėvai beviltiškai ieško paramos: 1) nuoroda; 2) nuoroda; 3)nuoroda;

       Masė atvejų audrina internetą, spaudą ir televiziją. Štai keletas iš jų:

      Štai rusakalbio advokato Jevgenijaus Mansurovo konsultacija dėl klausimų, susijusių su Vokietijos jaunimo tarnybomis.

       O štai vaizdo įrašai, kurie yra ryškus pavyzdys, kaip elgiasi su vaikais privačiuose internatuose ir globėjų šeimose: 1) nuoroda; 2) nuoroda; 3)nuoroda;

       Šioje laidoje pasakojama apie tai, kaip sistema funkcionuoja ir kam tai reikalinga.

       Norėdami išsaugoti finansavimą, kurį gana dosniai skiria valstybė vaiko išlaikymui, privatūs internatai ir kiti privatūs vaikų namai darbui samdo žemos kvalifikacijos darbuotojus. Tai yra su vaikais praktiškai dirba visuomenės padugnės, kurie kitur negali rasti darbo, nėra baigę net mokyklos. Jau nekalbant apie specialiąją pedagogiką. Tokios pedagogikos rezultatai ypač akivaizdūs įstaigose, kurios užsiima sunkiai auklėjamais paaugliais.

       Tėvų protestas auga: 2012 metų rugsėjo 20 d. 14 Vokietijos miestų vyks priežiūros tarnybų aukų demonstracijos.

       Mitingus organizuoja nukentėjusių tėvų judėjimas, Visos Europos nukentėjusių tėvų grupė CEED ir visi tie, kurie yra prieš globos tarnybų chaosą. Pavyko atkreipti Vokietijos Laisvosios demokratų partijos (FDP) Bavarijos skyriaus dėmesį ir iš jos gauti pažadą dėl paramos. Žmonės valstybės prezidentui siunčia peticijas.

       Akivaizdu, kad visa vaikų apsaugos organizacija, į kurią įeina jaunimo reikalų žinyba, nepilnamečių priežiūros tarnybos, internatai, kitos privačios vaikų globos organizacijos, paprasčiausiai NEGALI veikti objektyviai dėl vaikų gerovės. Jeigu pirmieji uždirba sau duoną, didindami atimtų iš šeimų vaikų atvejų skaičių, tai antrieji paprasčiausiai užsiima vaikų verslu, ir be to, gana sėkmingai. O kitaip ir būti negali, juk praktiškai visos organizacijoss, į kurias patenka atimti vaikai yra privačios įmonės, kurių tikslas gauti pelnus. Vadinasi, jie ir galvoja tik apie pelnus, o ne apie tai, kaip nepakenkti vaikams arba juos sugrąžinti atgal tėvams. Globėjų šeimos, įsivaikinusios atimtą vaiką, iš valstybės gauna pinigus jo išlaikymui. Ir, kaip nebūtų liūdna, tokios šeimos taip pat suinteresuotos išlaidų sumažinimu, pasinaudojant įsivaikintu vaiku, turint tikslą gauti materialinę naudą. 2010 metais į globą pateko 36.300 vaikų, tai 42% daugiau negu per ankstesnius 5 metus.     

       Tendencija akivaizdi: kiekvienais metais sugriautų šeimų skaičius smarkiai auga ir tai NIEKAIP nesusiję su nustatytų smurto atvejų šeimose augimu.  


Lena Rudinskaja, 2012-07-19

Šaltinis: eot.su

 

Irina Medvedeva, psichologė, Rašytojų sąjungos narė, Rusijos vaikų fondo narė pasakoja apie nepilnamečių justiciją.

 

Susiję:

Nepilnamečių justicija

Svajonių demokratija virtusi pragaru

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.