Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Infliacija: eksperimentai Europos dirvoje

        Truputį apie „pralekiančios“ infliacijos pergalę prieš sveiką protą.
       Pradėkime nuo visiems žinomo dalyko: viskas yra laikina – tik muzika amžina. Ypač vartojimo kainų augimo muzika. Ekonomistai ir centrinių bankų vadovai gyvena savo ypatingame pasaulyje. Ten visada visi priima racionalius sprendimus, o paklausa ir pasiūla nuolat subalansuota. O dar tame pasaulyje žmonės nieko nevalgo ir nepildo automobilių...

       The increase in inflation was expected to be mostly transitory (buvo tikimąsi, kad infliacijos padidėjimas bus praeinantis) – rašoma FED Atvirų rinkų komiteto paskutinio posėdžio protokole, paskelbtame praėjusią savaitę. „Praeinantis“ arba net „pralekiantis“ – taip verčiu anglų žodį „transitory“. Iš tiesų, kam vargti, kam reguliuoti pinigų politiką, jeigu infliacija yra pralekianti: bėgant laikui ir taip savaime viskas susireguliuos. Galima net numatyti kokiu būdu: žmonės turės leisti pinigus maistui ir benzinui, tad ilgalaikio vartojimo prekių paklausos nebebus. Tada naujas ekonominis nuosmukis infliaciją pavers į defliaciją. Laikinai, žinoma. Viskas yra laikina.

       Realiai per paskutinius 50 metų Amerikos infliacija buvo nulinė tik vieną kartą – kriziniais 2008 metais. Užtat 13 kartų vartojimo kainų indekso metinis padidėjimas viršijo 5% ir keturis kartus - 10%. Jeigu tai trumpalaikis – tai, kaip tik defliacija. Tačiau FED veiksmams galima rasti pateisinimą: oficialiai ji turi du uždavinius – kainų stabilumas ir visiškas užimtumas.

       ECB, skirtingai nuo FED, formaliai turi tik vieną mandatą – infliacijos kontrolę. Beje, kovo 5 d. marksizmo-leninizmo ir mokslinio komunizmo pradininko, „Kapitalo“ autoriaus Karlo Markso gimimo dieną, Centrinio banko posėdyje jo vadovas Žanas Klodas Trišė turėjo pasakyti keletą žodžių, ką jis galvoja apie infliaciją euro zonoje.
       Vartojimo kainų augimas euro zonoje jau pasiekė 2,5% per 12 mėnesių, esant tiksliniam rodikliui 2,0%, ir toliau išlieka augimo tendencija. Tačiau praėjusią savaitę Europos Centrinio banko vadovų komentarai pagal esmę buvo tokie pat, kaip ir amerikiečių kolegų: infliacija – laikinas reiškinys. Spekuliantai tai suvokia, kaip kvietimą toliau tęsti šventę: visi žaliavų aktyvai kilo aukštyn su dviguba jėga. Į ten pakrypo ir ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai: 10-year TIPS breakeven (10 metų rinkos laukiamos infliacijos indikatorius) penktadienį (praėjusį) pasiekė 2,65% per metus, ir priartėjo prie 2008 metų aukštumų.

       Pirmą kartą per visą šiuolaikinę istoriją visų valstybių centriniai bankai palaiko neigiamas palūkanų normas. Tokia pati situacija ir daugelyje besivystančių šalių, įskaitant Rusiją: gerų korporacijų dviejų metų obligacijos prekiaujamos 7%, esant 10% infliacijai. Dabar mes vėl girdime, kad centriniai bankai infliaciją laiko greit praeinančiu reiškiniu. Be to, kolektyvinės intervencijos jenos atžvilgiu duoda startą naujai spekuliacinei prekybos bangai žaliavomis ir kitais rizikingais aktyvais. Sveiki atvykę į seną gerą septyniasdešimtmetį!
       Tačiau grįžkime į dinamišką XXI amžių. Ar Europos infliacija pakenks regiono augimui? Atsakymas į šį daugelį dominantį klausimą priklauso nuo infliacijos problemos šaltinio. Naftos kaina ir stagfliacija.

       Jeigu infliacijos augimą sąlygoja naftos brangimas dėl įtemptos situacijos Artimuosiuose Rytuose, tai Europos ekonomikai gręsia tiekimo problemos, dėl kurių infliacija išaugs, o ekonomikos augimas sulėtės. Tačiau, kadangi tokių problemų tikimybė nėra labai didelė (mes nagrinėjame kainų pakilimą daugiau negu 130  dolerių už barelį), tai poveikis euro zonos ekonomikai, greičiausiai, bus nereikšmingas, nors ir priklausys nuo „juodojo aukso“ vartojimo intensyvumo.

       Ar aukštas infliacijos lygis pats savaime gali sukelti ekonomikos augimo sulėtėjimą? Įvertinant dabartinį kainų lygį – vargu.
      Atsakymas paprastas: įvertinant tą infliacijos lygį, kurį gali pasiekti daugelis Europos valstybių, vargu ar tai yra įmanoma. Pagal mūsų analitikų prognozes, infliacijos lygis tokiose valstybėse, kaip Rusija, Ukraina, Argentina ir Indonezija gali būti 8-10%, kai tuo tarpu Europos regiono valstybėse jis yra žymiai mažesnis. Kaip parodė ankstesni teoriniai akademiniai tyrimai, neigiama infliacijos įtaka ekonomikos augimui turi nelinijinį formatą. Infliacijos įtaka augimui ES valstybėse, kuris, kaip mes tikimės, bus saikingas, bus labai nereikšmingas.
Daugelis euro zonos valstybių narių yra „apsaugotos“ nuo poveikio. Tik esant pernelyg dideliam vartojimo kainų augimui ir jų ilgam išsilaikymui aukštame lygyje, tai gali būti rimta grėsme ekonominiam augimui. Jeigu aukščiau išvardytose keturiose valstybėse infliacija laikosi 8-10% lygyje ilgą laiką, tai tada iš tiesų galima laukti augimo sulėtėjimo.
       Pagrindinė rizika ekonomikai yra valdžios atstovų reakcija į dabartinį kainų kilimą. Dabar ES pareigūnai nelabai nusiteikę kardinaliai keisti monetarinės politikos kursą. Tačiau egzistuoja tam tikra rizika, kad jie gali pakeisti savo poziciją į vieną iš tų, kurios nurodomos žemiau.

       Pirmiausia, valdžia gali leisti arba net skatinti nacionalinių valiutų brangimą esant rizikoms, t.y. importuojamai infliacijai ir žaliavų brangimui.

       Tokiu keliu 2005 ir 2008 metais ėjo ponia Tymošenko, įsikibusi į Vladimiro Stelmachovo parankę. Apčiuopiamos žalos infliacija „Ukrainos stepėse“ dėl grivinos stiprinimo nepadarė, bat tauta įsiminė šiuos projektus ilgam, prisimindama jos įkvėpėjus ir vykdytojus.

       Manome, kad tai yra mažiausio pasipriešinimo kelias, kuris greičiausiai bus priimtiniausiu variantu griežtinant monetarinę politiką, ir ne vien dėl ciklinių ir struktūrinių priežasčių, bet ir dėl to, kad jis leidžia sugriežtinimą vykdyti tyliai, priešingai, negu atviras palūkanų normų didinimas. Poveikis augimui šiuo atveju bus labai kuklus. Mūsų nuomone, šis scenarijus yra optimaliausias variantas.

       Antra, atsinaujinęs aktyvus JAV ekonomikos augimas, kuris laukiamas 2011 metų antroje pusėje, gali priversti ES valdžią patikėti, kad pasaulio ekonomika atsistato ir priversti aktyviau veikti griežtinant pinigų politiką. Pažymėsime, kad apetitų rizikai padidėjimas, pagal šį scenarijų, kartu aktyviai griežtinant pinigų politiką, taip pat reikš revalvacijos spaudimą.
       Pagaliau, nepaisant to, kad paskutiniu metu FED greito griežtinimo galimybė sumažėjo, „vanagų“ kalbos 2011 metų antroje pusėje gali įtakoti monetarinės politikos prisitaikymo pobūdžio susilpnėjimą, kurį Europos valstybės turi dėl savo priklausomybės nuo JAV dolerio. Tai reiškia, kad politikos sugriežtinimas gali įvykti pats savaime, o jeigu Europos lyderiai dar prie jo prisidės, tai poveikis gali būti didesnis.
       Kodėl Europos centriniai bankai griežtina sąlygas, jeigu infliacija nekelia grėsmės?

       Nepaisant tvirtinimų, kad Europos infliacija, kurios buvo tikėtąsi, nekelia grėsmės augimui, mes įsitikinę, kad augimo tempų sulėtėjimas vyksta dėl monetarinės politikos griežtinimo, kuris daromas siekiant prilaikyti kainų augimą. Jeigu infliacija nekelia grėsmės, tai kam tada prieš ją kovoti ir daryti žalą ekonomikos augimui? Tai galima paaiškinti taip.

       Pirma, infliacija išlieka priimtino lygio dėl pinigų politikos sugriežtinimo. Antra, jeigu valdžios atstovai ignoruotų infliacijos augimą, tai galiausiai ji pasiektų tokį lygį, kai jos įtaka ekonomikos augimui taptų labai reikšminga. Ir tada ES institucijoms tektų įvykdyti rimtą sugriežtinimą tam, kad sulaikyti tolesnį kainų kilimą. 1980 –ųjų pradžioje Polas Volkeris kovodamas prieš infliaciją buvo priverstas sugriežtinti politiką iki tokio laipsnio, kad galiausiai tai JAV sukėlė recesiją. Vėliau valdžia laikas nuo laiko „stabdė“ ekonomikos augimą tam, kad infliaciją būtų galima kontroliuoti.

       Apibendrinant tai, nepaisant infliacijos augimo sulėtėjimo daugelyje Europos valstybių 2011 metų antroje pusėje, valdžios institucijos (o investuotojai ir rinkos privalo) turės atidžiai stebėti vartojimo kainų augimo dinamiką. Žaliavų brangimo rizika, gamintojų kainų augimas, o taip pat importo kainų infliacija reiškia, kad grynoji VKI vertė taip pat gali kilti. Vis dar išlieka infliacijos padidinta rizika.

       Nacionalinių valiutų pabrangimas gali sumažinti šias rizikas, tačiau pagrindiniu vieningos Europos valiutos kurso augimo katilizatoriumi išlieka juanis. Kinijos nacionalinės valiutos kurso pakilimas, mūsų strategų nuomone, mums visiems palengvintų gyvenimą. O štai, jeigu tai neįvyks, infliacijos perspektyvos gali žymiai pablogėti.

       Lieka pasidomėti, kaip reikalai klostosi Kinijoje ("Kinija: virtimas iš lokomotyvo į stabdį").

 

Dėdė Saša, 2011-05-05

http://finance.ua/

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas