Artimiausiu metu Italija dėl skolos gali tapti dar vienu eurozonos karštu tašku ir pakartoti Graikijos krizę. Ekspertai pripažįsta, kad Europa neturi reikiamo finansinio buferio, kad nuo defolto galėtų išgelbėti dar ir šią valstybę. Tokia išvada buvo padaryta po to, kai liepos 8 d. skirtumas tarp dviejų obligacijų – 10 metų Italijos valstybės obligacijų ir Vokietijos Bunds, pasiekė maksimalią reikšmę per visą euro egzistavimo laikotarpį - 2,5 procentinius punktus. Italijos obligacijų pajamingumas pakilo iki 5,28%. Kitaip tariant, tai tas procentas, kurį Italijos valdžiai teks siūlyti kreditoriams naujų paskolų atveju.

       Ekspertų požiūris sutampa, kad šioje situacijoje ir su dabartiniais makroekonominiais rodikliais valstybė negalės tvarkyti savo skolos. Stambiausio pasaulyje obligacijos fondo PIMCO vadovybė paskelbė, kad defolto tikimybė jau yra 50%. Situaciją pablogina ir ta aplinkybė, kad Italijai 2011 metų antrame pusmetyje teks refinansuoti apie 177 milijardus eurų. Tai reiškia, kad vietoj besibaigiančių obligacijų, turinčių sąlyginai žemą procentą Roma bus priversta leisti vertybinius popierius su rekordiškai aukštu kuponu, tas artimiausiais metais žymiai padidins Italijos skolos naštą.

       Tuo tarpu, Italijos valstybinė skola ju dabar yra 120% BVP, tai yra du kartus didesnė už euro zonoje leidžiamą rodiklį... Pagal šį rodiklį Italija 17 euro zonos valstybių finansinės drausmės pažeidėjų sąraše užima antrą vietą. Pagal absoliučius valstybinės skolos dydžius Italija žymiai viršijo Vokietijos, kuri turi daug didesnį gyventojų skaičių ir daug galingesnę ekonomiką, lygį. Italijos bendra suma yra beveik 3 trln. eurų.

       Tuo pačiu metu stambiausio Italijos banko Unicredit Spa akcijos pigo 7,9%, o pirmaujančių fondų indeksas krito 3,5%. Kaip to rezultatas, atsirado panika ir prasidėjo greitas aktyvų išpardavimas, kas, savo ruožtu, dar labiau padidino baimes dėl būsimo finansinio žlugimo.

       Italija susiduria su rimtomis problemomis ne tik finansų sferoje. Turėdama trečią pagal dydį euro zonos ekonomiką, ji tuo pačiu metu išgyvena ir struktūrinę, ir politinę krizes. Iš čia ir labai žemi ekonominio augimo tempai (pagal Europos Komisijos prognozes 2011 metams – tik 1,1%).

       Italijos ekonomikos apimtis du kartus didesnė negu Graikijos, Portugalijos ir Airijos, kartu paėmus. Jeigu investuotojai ir toliau eskaluos situaciją, o Italijos skolos tvarkymo kaina augs, neigiamos pasekmės visai euro zonai neišvengiamos. Šioje situacijoje Europos Vadovų Tarybos prezidentas Hermanas van Rumpėjus(Herman vanRompuy)liepos 11 d. surinko euro zonos valstybių finansų ministrų pasitarimą, kuriame dalyvavo ECB vadovas Žanas Klodas Trišė, Eurogrupės pirmininkas Žanas Klodas Junkeras(Jean-Claude Junker), Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso) ir ES Komisijos Ekonominių reikalų komisaras Oli Renas (OlliRehn), kad, kaip buvo pasakyta, apsvarstytų „kardinalius uždavinius“. Tačiau iš tiesų buvo kalbama apie Italiją, Graikiją ir apie ekonominės ir finansinės priemones situacijos visoje ES stabilizavimui.

       Diskusijų toną uždavė VFR kanclerė Angela Merkel, kuri liepos 10 d. telefonu kalbėjosi su Italijos ministru pirmininku Silvio Berluskoniu. Kaip vėliau pati Merkel pasakė, „biudžeto formavimas, kuris įvertina taupumo ir konsolidavimo reikalingumą yra labai svarbus signalas, kurį turi pasiųsti pati Italija“. „Aš tvirtai tikiu, kad Italijos vyriausybė priims būtent tokį biudžetą“, - papildė kanclerė.

       Kalbėdama apie Graikijos situaciją, Merkel pasakė, kad šiam ES dalyviui, „kaip galima greičiau“ reikalinga nauja pagalbos programa. Dėl bendros Europos valiutos padėties apskritai, Merkel pažymėjo, kad euras šiuo metu stabilus, tačiau kai kuriose ES valstybėse „yra skolos problemų“. „Vokietija ir visos euro zonos partnerės tvirtai nusprendė kartu ginti valiutos stabilumą“, - pabrėžė kanclerė.

       Šiame fone valstybių ministrai pasiekė susitarimą dėl pastovaus Europos stabilumo mechanizmo sukūrimo, tai yra to pačio „buferio“, kurio anksčiau trūko. Jis pradės veikti nuo 2013 metų birželio mėn. ir užtikrins euro, ir valstybių, kurios naudoja bendrą Europos valiutą, finansinį stabilumą.

       Pastovus Europos stabilumo mechanizmas, kurio dydis 700 mlrd. eurų pakeis dabar veikiantį Europos finansinio stabilumo fondą. „Bendrą Europos valiutą naudojančios valstybės gali aktyvuoti stabilumo mechanizmą finansinės grėsmės visai eurozonai atveju. Pagalba pagal šį mechanizmą bus suteikta esant griežtomis biudžeto disciplinos sąlygoms“, - sakoma sutarties tekste.

       Naujos struktūros valdymui bus sukurta Valdančiųjų Taryba, kuriai vadovaus Eurogrupės pirmininkas arba specialiai išrinkti pirmininkai. Jo posėdžiuose dalyvaus Ekonomikos bloko Europos komisarai ir ECB pirmininkas. Be to, dalyvavimui Valdančiųjų Tarybos posėdžiuose, kaip stebėtojai, gali būti pakviesti į euro zoną neįeinančių ES valstybių atstovai.

       Nurodyta 700 mlrd. eurų suma niekam neturi sukelti euforijos jausmo. Pasitarimo Briuselyje išvakarėse ekspertai numanė, kad reikės mažiausiai 1,5 mlrd. eurų. Nepaisant to, Eurogrupės valstybių finansų ministrai nusprendė „sutaupyti“. Kodėl? Ne, ne tik dėl tos priežasties, kad kiekvienam namui savi rūpesčiai. Esmė ta, kad reguliatoriui, šiuo atveju ECB, užtenka paskelbti apie išpirkimą iš rinkos Italijos obligacijų už du –tris milijardus eurų, kaip jų pajamingumas iškart sumažės. Ne į tą lygį, kuris buvo, pavyzdžiui, prieš metus, bet vienu – pusantro procentu visiškai įmanoma. O tam ir 700 mlrd. užtenka.

      Kitas dalykas, kad šis ėjimas gali atidėti neišvengiamumą tik tam tikram laikui. Po to vėl viskas pasikartos.

       Tačiau Briuseliui tokia situacija iš dalies netgi naudinga. Panaudojant skolininkių sunkumus, galima tvirčiau vykdyti fiskalinės konsolidacijos politiką, be kurios ES negalės likti sėkminga valiutos sąjunga. Ir euro kurso prieš dolerį sumažinimas, jeigu jis nebus katastrofišku, palaikys Europos Sąjungos eksportuotojus. Žinoma, laikinai, nes valiutos susilpnėjimo procesas galų gale sukelia nepasitikėjimą ja...

       Vertintindamas reikalų padėtį, laikraštis Die Welt liepos 12 d. rašė: „Deja, susiformavo situacija, kai yra dvi paprastos galimybės veikti. Tačiau nėra jokios garantijos, kad krizė bus įveikta. Pirmoji galimybė – „gelbėjimo fondą“ padidinti apie du kartus ir tikėtis, kad iškils būtinybė šiais pinigais naudotis. Tiesa, šis sprendimas gali sukurti problemas: juk Vokietijos vyriausybė, tokiu būdu, perduos finansinę ir politinę valstybės ateitį į Europos finansinių politikų, kuriems pirmiausia reikėtų pabaigti tarpusavio nesutarimus ir griežtai laikytis iš anksto sukurto veikimo plano. Antroji galimybė ne mažiau radikali: Vokietijos vyriausybei reikėtų kuo skubiau ištraukti šakutę iš rozetės ir Graikiją, Airiją, Portugaliją ir, galbūt, net Italiją pamesti likimo valiai. Vokietijai tai reikštų papildomas daugiamilijardines išlaidas, kadangi gelbėti dar teks ir bankus, kurie patirs didžiulius nuostolius nuvertėjus valstybinėms obligacijoms. Pasibaigs ši drama žymiu euro zonos sumažėjimu, kurioje matyt liks tik tokios patikimos valstybės, kaip Austrija, Olandija ir Suomija“.

       Niekas neabejoja tuo, kad euro susilpnėjimas naudingas Amerikai. JAV prezidentas jau kelintą savaitę ginčijasi su respublikonais dėl valstybės skolos lubų pakėlimo, finansų ministras Timotis Geitneris pareiškė, kad jeigu nebus pakelta, tai JAV „techninis defoltas“ įvyks jau rugpjūčio 2 d., tačiau JAV aktyvų vertė dėl viso to kažkodėl nenukenčia. Kodėl? O todėl, kad kuo daugiau kalbų apie Graikiją, Italiją ir apskritai apie būsimą euro žlugimą, tuo investicinis kapitalas aktyviau suka į JAV pusę. Vienaip ar kitaip, tačiau ruošiama dirva paklausos padidinimui JAV vertybiniam popieriams, kurių išleidimas padidintu kiekiu prasidės, kai tik JAV Senatas pasieks susitarimą dėl skolos lubų padidinimo (kaip ekspertai prognozuoja, maždaug 2,5 trln. dolerių).

       Beje, einamąjį ketvirtį numatoma išleisti iždo obligacijų už 400 mlrd. dolerių. Laikas eina, tačiau išleidimas sulaikomas. Ar ne todėl, kad pirmaujančios reitingų agentūros, o visos jos yra JAV, dar nenusprendė, ar Italijos reitingus nuleisti iki „šlamšto“ lygio. Štai tada bus galima išleisti ir parduoti. Naudingai sau – Europos nenaudai.

       Panašu, kad Europoje amerikiečių planą, nors ir pavėluotai, tačiau suprato. Eurogrupės finansų ministrų posėdžio išvakarėse Europos Komisijos Teisingumo komisarė Viviana Reding pasisakė už monopolijos atėmimą iš trijų stambiausių amerikiečių reitingų agentūrų: Standard & Poors (S&P), Moody's и Fitch. „Europa neturi leisti, kad ją palaužtų trys privačios amerikiečių kompanijos“, - liepos 11 d. pareiškė V.Reding laikračiui Die Welt. Komisarės nuomone, „didžiojo dvidešimtuko“ valstybėms reikia priimti bendrus sprendimus dėl amerikiečių reitingų agentūrų kartelio suskaldymo. Alternatyva galėtų būti nepriklausomų Europos ir Azijos reitingų agentūrų sukūrimas. Bet tam reikės laiko, pažymėjo Vivian Reding.

       Kaip tik į laiko veiksnį viskas ir atsiremia. Jungtinės Valstijos jo turi, Europa – visai mažai. Tiek mažai, kad Europos krizės ekspresas, išvažiavęs iš Graikijos į Italiją, toliau gali sustoti  visose valstybėse, keisdamas Senojo Pasaulio politinį ir ekonominį žemėlapį.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2011-07-14

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Europos Sąjunga Graikijos fone

Graikijos gelbėjimas

Ar „kiekybinis palengvinimas“ visiems laikams?

Šveicarijos bankininkas demaskuoja Bilderbergo nusikaltimus

Graikijos ir JAV defoltas

Ar Graikijos skolos uždės kilpą ant Europos Sąjungos kaklo?   

Kas įvyks, kai Graikija paskelbs defoltą

Graikų skolos, ispanų rizikos ir nebylūs asilai                                              

Euro zona nenori mokėti svetimų skolų