Šiame straipsnyje trumpai palyginsime Džono Meinardo Keinso (John Maynard Keynes) ir austrų ekonomikos mokyklos teorijas. Siužetas nepretenduoja į gilumą ir šimtaprocentrinį mokslinį korektiškumą, o sukurti jį padėjo žinomas Rusijos ekspertas A.Michailovas.

       Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai guru klausiama: „Kodėl kyla ekonominės krizės, jų priežastis?“ Jeigu neklystu, daugiau kaip ketvirtį tūkstantmečio universalaus atsakymo į šį klausimą taip ir nėra suformuluoto. Dokumentais užfiksuotas visų rodiklių veikimas įvairiose ekonominio ciklo stadijose, nustatyta daugybė tarpusavio ryšių tarp rodiklių ir jų veikimo dėsningumų. Tačiau pagrindinis klausimas lieka neatsakytas – kodėl krizės cikliškos, kodėl vystymasis ne lygus, o banguotas. Šio klausimo neišsprendžiamumas ekonomikos mokslą dalina į įvairias sroves, kurios išėjimui iš krizių teikia visiškai priešingus receptus. Ir politikai, kuriems tenka vadovauti valstybėms kataklizmų metu, priversti patikėti viena iš teorijų ir vykdyti jos receptus, nesvarbu kas vyktų.

       Tokia padėtis yra ir šiandien. De facto Barakas Obama ir JAV FED kovoja su krize, naudodami Keinso receptus, o respublikonai vadovaujasi neoklasika ir monetarizmu. Šios teorijos siūlo visiškai priešingus kovos prieš krizę metodus, o tai ir yra respublikonų ir demokratų bet kokio nesutarimo Kongrese pagrindas JAV skolos lubų pakėlimo klausimu.

       Būtent tai ir tapo pagrindine priežastimi šiandienos bandymo trumpai panagrinėti ekonominių krizių teorijas, kurios egzistuoja esant realiems kataklizmams, kurie vyko anksčiau ir privertė kai kuriuos išminčius keisti savo pažiūras ir teorijas.

       Žinoma, kad gamtos pažinti visiškai neįmanoma. Kada fizikai, įsibėgėjus 19 amžiui, pamanė, kad visi dėsniai yra ištirti ir išaiškinti, staiga iš mažai žinomo šviesos greičio pastovumo faktoriaus išaugo realiatyvumo teorija, apvertusi visą žinomą klasikinę fiziką. Vėliau atėjo laikas kvantinei teorijai, kurios iki galo nepriėmė net didysis A.Einšteinas. Šiandien viena kitai prieštaraujančioms teorijoms tenka egzistuoti kartu. Jos nesujungtos į vieną. Jų taikymas priklauso nuo sąlygų (mikropasaulio, tradicijų arba realiatyvaus greičio).
       Kažkas panašaus yra ir ekonomikos moksle. Kai atrodė, kad ekonomistai sutiko su tuo, jog išnagrinėjo savo mokslo dėsnius, staiga įvyksta kažkas, kas paneigia postulatus ir verčia visiškai iš naujo perrašyti teoriją.

       Šiuo požiūriu fizikams yra lengviau – teoriją jie gali patvirtinti arba paneigti eksperimentais. Ekonomikoje visi atvejai yra vienkartiniai. Kiekviena patirtis yra unikali.
       Iš pradžių, kapitalizmo aušroje ciklinių krizių nebuvo. Taigi, klasikai net neįsivaizdavo tokios problemos. Po pirmųjų pasikartojančių kataklizmų atsiradimo juos paprasčiausiai neigė. Mokslinio komunizmo klasikas pirmasis pripažino krizių cikliškumą ir pabandė aprašyti jų atsiradimo dėsningumus. Tačiau gamta klasikui iškrėtė pokštą: šie dėsningumai iš esmės skyrėsi nuo pirmame „Kapitalo“ tome aprašytų darbo vertės teorijos ir pridėtinės vertės, kaip žmonių eksploatacijos pagrindo, teorijos. Skirtumai suteikė pagrindą manyti, kad yra prieštaravimai tarp „Kapitalo“ I ir III tomų. Klasiko darbas nebuvo pabaigtas dėl matematikos ir abstraktaus mokslo nepakankamo išsivystymo. Karlas Marksas negalėjo iš esmės surasti to, ko ieškojo, - krizių paaiškinimo.
       Markso aiškintojai pasirinko primityvų krizių aiškinimo būdą, perprodukciją, kaip proletariato, kurį apiplėšia kapitalistai, menko vartojimo krizes. Nesvarbu, kad tai yra akivaizdus logikos pažeidimas, svarbu, kad politiškai jiems tai atrodė labai teisinga. Todėl „Kapitalo“ III tomą retai kas skaito, apsiriboja I tomo politinėmis išvadomis. Marksizmas sustojo XIX amžiaus vidurio lygyje ir natūralu, kad nustojęs evoliucionuoti, subankrutavo. Tačiau lojalių esamoms realijoms ekonomistų aplinkoje jis pagimdė susidomėjimą periodinių krizių klausimu.
       Iš pradžių ciklines krizes bandė paaiškinti blogais derliais žemės ūkyje. Tačiau greit paaiškėjo, kad tai yra lokali krizė: nederliai negali logiškai paaiškinti krizių pramonėje  ir istoriškai su jais nesutampa.

       Iš bejėgiškumo atsirado pačios neįtikimiausios teorijos – nuo dėmių ant Saulės iki bandymų kiekvieną krizę aiškinti jos pačios unikaliomis priežastimis. Įdomiausia, kad paskutinė teorija gyvuoja iki šiol. Ir šiuolaikinis makroekonomikos vadovėlis, kurio vienas iš autorių yra dabartinis JAV FED vadovas B.Bernankė, bando ciklines ekonomines krizes aiškinti unikalių priežasčių kiekvienoje krizėje susikaupimu.

       Išeitis iš akivaizdaus logiško paradokso sprendžiama maždaug taip: šios unikalios priežastys pačios tampa ciklinėmis. Pavyzdžiui, mokslinių atradimų ir išradimų įdiegimo, keičiančių darbo našumo lygį, ciklas. T.y. autoriai bando ekonominį ciklą paaiškinti paklausa, pasiremiant „našumo šokais“.
       Tačiau iš logiško paradokso šios teorijos neišėjo: mokslo ir technologijų ciklai visiškai nesutampa su ekonominiais. Iš čia atsirado kitos įdomios teorijos, pavyzdžiui, N.Kondratjevo didžiųjų (70 metų) ciklų, kurie istoriškai buvo patvirtinti, teorija. Bėda tik ta, kad jie vis dar negalėjo paaiškinti periodiškai vykstančių ekonominių krizių priežasties... Atsakymo į pagrindinį ekonomikos klausimą nebuvo.

       XX amžiaus 3 – o dešimtmečio pokario bumo fone buvo įprasta išvis neigti cikliškumą. Buvo manoma, kad jis liko praeityje, kad tai neišsivysčiusio kapitalizmo reiškinys. Visi ekonomikos dėsniai atrodė atviri ir suprantami. Taip buvo iki 1929 metų. O kada pasirodė, kad žemiausias ciklo taškas pasiektas, krizė pratrūko su nauja jėga, ir ekonomika greitai nuriedėjo žemyn.
       O tuo metu austrų ekonomistų mokykla, kuri tolima nuo pagrindinės ekonomikos, sakė, kad krizė artėja. Bet koks tikslas ją prognozuoti, kai priekyje dar penkeri metai tikro bumo? Niekas, nei verslas, nei žmonės jų negirdėjo – ir teisingai darė. Beje, tradicinės austrų mokyklos klasikai išvis nesidomėjo ekonominėmis krizėmis. Apie krizę kalbėjo trečios – ketvirtos kartos austrų mokyklos atstovai – L.Mizesas ir F.Hajekas.
       Šios mokyklos atstovas, ekonomistas Fridrichas fon Hajekas (Friedrich von Hayek) pranašavo Didžiąją depresiją likus keliems metams iki liūdnai pagarsėjusios akcijų rinkų griūties Volstrite 1929 metais. F.Hajeko knygoje „Pinigų teorija ir prekybos ciklas“, pirmą kartą paskelbtoje 1929 metais Austrijoje, buvo rašoma apie Didžiąją depresiją. F.Hajekui suteikė Nobelio premiją ekonomikos srityje (daug vėliau, 1974 metais) už ekonomikos darbą, kurį atliko laikotarpyje iki Didžiosios depresijos ir jos metu.
       F.Hajekas parodė, kaip pinigų masės augimas, lydimas kreditavimo, kurio apimtys viršija savanoriško taupymo lygį, gali suformuoti netinkamą išteklių paskirstymą, sukelti ypač neigiamus padarinius kapitalo struktūrai. Ši ekonominio ciklo, susieto su pinigų ekspansija, teorijos rūšis turi daug bendro su svarstoma pokarine kredito pinigų politika.
        1928 metais parašyta ir 1929 metais vokiečių kalba paskelbta knyga „Pinigų teorija ir prekybos ciklas“ išvedė teorinius modelius, kurie įrodė, kad JAV ir kitų valstybių laukia ekonomikos žlugimas. 1932 metų birželio mėn. pratarmė leidiniui anglų kalba detaliai paaiškina, kaip FED tęsė „lengvų pinigų“ infliacijos politiką esant H.Huverio administracijai (vėliau F.Ruzvelto administracijos perimtą ir sustiprintą), kuri vienareikšmiškai vedė į Depresiją: „Vietoj to, kad eiti defliacijos keliu, centriniai bankai, ypač Jungtinėse Valstijose, ėmėsi ankstyvų ir daug toliau einančių bandymų, kokių anksčiau dar nebuvo, kurie buvo nukreipti kovai su depresija vykdant stiprią kreditavimo politiką, dėl ko depresija truko ilgiau ir buvo rimtesnė negu ankstesnė“. Ruzvelto administracijos „lengvų kreditų“ politikos akseleracija garantavo Didžiosios depresijos trukimą iki Antrojo pasaulinio karo galo (nors pats karas šioje depresijoje „padėjo išsigydyti“ nuo nedarbo). Ir daugeliui austrų mokyklos atstovų šiandieninė FED politika yra 4-o deįimtmečio pradžios priemonių atspindys.
       Daugeliui šiuolaikinių austrų, kurie savo požiūroms aprašyti naudoja terminą „prakseologija“, Hajeko „Prekybos ciklas“ šiandien skamba, kaip „ekonomikos ciklas“. Šiuo atveju kalbama apie žmonių  ekonominės veiklos tyrimą. Austrų mokyklos ekonomistai supranta protingą principą, kad valstybė, kaip ir žmonės, kuria gerovę naudodama santaupas ir investicijas, o ne skolinimąsi ir išlaidas.

       Austrų teorija ekonomikos mokslui buvo įdomi ir pakankamai revoliucinė. Pirmą kartą ekonomines krizes jie bandė paaiškinti ne išorinėmis ekonomikai priežastimis (blogais derliais, karais, techniniu progresu ir pan.), o vien tik vidinėmis.

       Dėl visko jie kaltino pinigus. Apskritai krizių periodiškumo kaltininku tapo konkreti institucija – Centrinis bankas. Būtent jis bumo laikotarpiu sumažina palūkanų normas ir didina kreditą, kas ir sukelia perprodukciją. Ir receptas paprastas, kaip apelsinas: nemažinti palūkanų normų, tada nebus bumo ir nebus krizės.
       Kodėl susidaro bumas? Todėl, kad dėl kreditų pinigų kiekis išauga virš valstybės aukso atsargų kiekio, tai sudaro padidintą, dirbtinę paklausą prekėms. Tačiau vėliau, veikiant aukso standartui, būtinai įvyks prievartinis pusiausvyros atsistatymas (pinigų kiekis turi būti lygus aukso atsargoms), t.y. ieškoma krizė.

       Iš tiesų austrų aprašytu būdu galima išprovokuoti ekonominę krizę, sustiprinti ekonominio ciklo amplitudę – bumo dydį ir po jo sekančią krizę. Tačiau atsakymo į klausimą, kodėl krizės vyko iki centrinių bankų atsiradimo, austrai nežinojo.

       Todėl tai negali būti išsamiu ir vieninteliu išaiškinimu. Tačiau būtent tai, kad savo teorijos pagrindu austrai ekonominio bumo laikotarpiu prognozavo būsimą krizę, padarė jų teoriją panašią į tiesą, o jų pasekėjai galėjo kalbėti apie jų teorijos pranašišką jėgą.

       Austrų pažiūros paplitusios iki šiol. Iš šios teorijos išaugo šiuolaikinis monetarizmas, kuris iš neoklasikinių teorijų yra ryškiausias ir įtakingiausias.

       Monetaristai su krize susitvarko labai paprastai: palaiko pastovų pinigų masės augimą atitinkantį BVP augimui – ir jokių krizių nebus. Paprasti receptai paprastai visada turi hipnotizuojančią galią politikams.
       Tačiau 1929–1933 metų krizė ir ypač po jos atsiradusi depresija daugelį ekonomistų įvarė į aklavietą. Tai buvo ekonominės teorijos bankrotas. Niekas nesuprato, kas vyksta ir ką reikia daryti. Net austrai, pranašavę krizę, nieko negalėjo pasiūlyti. Tuo tarpu TSRS dėl industrializacijos tuo metu prasidėjo spartus vystymasis. Marksistinės teorijos pergalė atrodė taip įspūdingai, kad visas Franklino Ruzvelto „naujas kursas“ faktiškai buvo bandymas kapitalizmo ekonomikoje pritaikyti socialistinius reguliavimo receptus. Dar tik pradėjęs savo rinkimų kampaniją, F.Ruzveltas pareiškė, kad kapitalistai turi sumažinti savo pelnus darbininkų klasės naudai... O čia dar ir sparčiai augančios nacistinės Vokietijos pavyzdys, kuri taip pat perėjo prie gamybos planavimo, nors ir neneigė privačios nuosavybės.

       Įsivaizdavimas, kad laisvoji rinka išsisėmė ir darbotvarkėje yra planinis reguliavimas, 4- ame dešimtmetyje tapo visa apimančiu. Kapitalizmo saulėlydis atrodė neišvengiamas. Tačiau ekonomistai nenorėjo pasiduoti. Kaip bandymas atsakyti į laikmečio iššūkį, 4 –o dešimtmečio viduryje išėjo DŽ.M.Keinso knyga „Užimtumo, palūkanų ir pinigų bendroji teorija“.
       Svarbiausia knygoje – įsivaizdavimas, kad ekonomika gali būti subalansuota esant visiškai skirtingiems užimtumo lygiams. Ji visai neprivalo atstatyti pusiausvyros esant visiškam užimtumui (t.y. maksimaliai produkcijos gamybai). Tai buvo 4 –o dešimtmečio Didžiosios depresijos išaiškinimas pagal tradicinę liberalią teoriją. Ekonomika subalansuota, neauga esant aukštam nedarbo lygiui, todėl kad ji ir neturi augti. Ir tokiame būvyje ji gali būti labai ilgai. Liftas neprivalo stovėti viršutiniame aukšte, jis gali įstrigti bet kuriame. Tai yra valstybės uždavinys – pakelti liftą, pastumti pusiausvyrą ekonomikoje į augimą ir visiško užimtumo lygį. Knyga nedavė naujų receptų lyginant su tais, kurie ir taip buvo įgyvendinami JAV ir kitų valstybių ekonominėje politikoje, greičiau ji paprasčiausiai pagrindė jau seniai valstybių įgyvendinamas priemones. Tačiau jos reikšmė kita: ji neleido numirti liberaliai teorijai, parodė jai naują santaupų, investicijų, palūkanų normų ir  užimtumo ryšio, kovos su krizėmis būdų ir t.t. vystymosi, tyrimo kelią. Kitą pusę amžiaus būtent keinsizmas tapo ekonomikos pagrindu, nustumdamas austrų mokyklą.
       Dž.M.Keinsas neįstrigo ties ekonominio vystymosi cikliškumo priežastimi, tačiau iš jo teorijos kilo maždaug toks supratimas: krizė atsiranda dėl santaupų ir investicijų disbalanso, kai bankai neinvestuoja žmonių santaupų. Kai yra atvirkščiai, investavimo apimtys viršija santaupas, prasideda bumas, kuris anksčiau ar vėliau turi atvesti prie naujos krizės ir atstatyti šių rodiklių pusiausvyrą.  Pagal esmę tai nelabai skiriasi nuo austrų ekonomikos mokyklos pažiūrų, paprasčiausiai kitaip pavadinti rodikliai, tas sukeičia akcentus. Ir, žinoma, Keinsas neatkreipė dėmesio į klausimą, kodėl pradeda augti investicijos, faktiškai svarstymo nepabaigė logiška išvada. Pagal esmę, žmonių nusiteikimas pinigus nukreipti nuo vartojimo į investicijas ir yra ekonominio augimo variklis. O pats žmonių santaupų pavertimo į investicijas mechanizmas ir yra bumo variklis, ir krizės. Tačiau klausimas, kodėl ir kaip ekonomikos vystymasis tampa banguotu, liko neatsakytas.

       Keinsizmas teikė valstybei aktyvių veiksmų krizės sąlygomis receptus – pirmiausia tai visuminės paklausos plėtimas, t.y. vartojimas, o tai reiškia biudžeto deficito ir pinigų kiekio apyvartoje didėjimą.

       Jis tapo anticiklinio reguliavimo pagrindu – bumo prilaikymas ir krizės sušvelninimas. Ir ši politika buvo gana sėkminga: XX amžiaus antroji pusė buvo pažymėta faktiškai tik viena rimta ekonomine problema – staigiu energijos išteklių kainų padidėjimu 8 –o dešimtmečio viduryje, kuris sukėlė smarkiai augančią infliaciją. Būtent tada ekonominėje teorijoje keinsizmą pakeitė monetarizmas, t.y. to meto stagfliacijos fenomeną (stagnacija + infliacija) keinsistams sunkiai sekėsi analizuoti. O 8 –o dešimtmečio pradžioje galutinai panaikintas aukso standartas ir pinigų kiekis apyvartoje daugiau nebuvo ribojamas aukso atsargomis. Šis principinis pinigų prigimties pakeitimas ekonomikos mokslo liko neįvertintas nei tada, nei dabar. Tačiau, žinoma, prisidėjo prie monetarizmo triumfo.
        9 –o dešimtmečio monetarizmas ir neoklasika faktiškai tapo ekonomikos teorijos pagrindu. Būtent tie receptai buvo R.Reigano JAV ir M.Tetčer Didžiojoje Britanijoje ekonominės politikos pagrindas. Ir būtent jie atvedė į dabartinę didelę krizę, iš kurios pasaulis neišėjo iki šiol.
       Keinsistai krizės priežastis sieja su bendros paklausos ekonomikoje nepakankamumu ir siūlo valstybei vykdyti aktyvią politiką – mažinti mokesčius, didinti valstybės išlaidas ir pinigų kiekį. Neoklasikai, atvirkščiai, įsitikinę pinigų neutralumu (t.y. pinigų masė sukels tik kainų augimą ir neturės įtakos produkcijos gamybos realioms apimtims) ir todėl nurodo, kad Keinso paklausos stimuliavimas yra beprasmiškas, siūlo iš esmės nieko nedaryti, o paprasčiausiai būti kantriems ir pralaukti sunkius laikus, kol pati ekonomika nepasitaisys.

       Politikai neturi pasirinkimo. Jie gali nieko nedaryti ir kantriai laukti. Tuo pačiu metu, jeigu fiskalinis stimuliavimas dar leidžia kalbėti, kad tai ekonomiką sulaiko nuo nuosmukio, tai visiems akivaizdu, kad pinigų stimuliavimas yra neefektyvus, ir pagal neoklasikus, sukelia infliaciją. Ypatingumas tik tame, kad ne vartojimo infliaciją, o rinkų aktyvų (nekilnojamo turto, vertybinių popierių ir jų išvestinių) infliaciją. Tačiau esmė tame, kad vidurio nėra. Aba vienas, arba kitas būdas. Tačiau nei vienas, nei kitas neveikia gryname pavidale. Ir JAV valdžia priėmė saliamonišką sprendimą, „sūpuokles“- taikyti tai vienus receptus, tai kitus, siekiant išjudinti ekonomiką ir ištraukti ją iš balos. Stimulai QE1 ir QE2– grynas keinsizmas. Pertraukos tarp šių stimulų – neoklasika.
       Tačiau ir ši technologija neveikia. Bankai QE metu sukaupia turtą ir gyvena iš jo sunkiu metu (kai nėra QE). Kad veiktų neoklasika, reikia atsisakyti fiskalinio stimuliavimo ir pratęsti laikotarpius tarp QE. Tačiau tai beveik garantuoja staigų nuosmukį ir nedarbo augimą. Tai nepriimtina B.Obamai ir demokratams. Keinso receptai, visiškai atitinkantys teoriją, teigia, kad ekonomika gali sustoti ir susibalansuoti esant aukštam nedarbo lygiui. Kas ir vyksta. Ir, kad pakreipti ekonomiką augimo linkme, reikia stimuliuoti paklausą. Tačiau QE beveik bereikšmė, o dar daugiau didinti valstybės išlaidas taip pat nebegalima – ir logiškai (JAV biudžeto deficitas ir taip didžiulis), ir politiškai (JAV Atstovų rūmų respublikonai nepritaria keinsistinėms pažiūroms ir visaip stabdo valstybės išlaidų didinimą). Galutinai ekonominės politikos „sūpuoklės“ atrodo taip: keinsistinis paklausos stimuliavimas per biudžetą - visada, keinsistinis paklausos stimuliavimas per pinigų emisiją – laikas nuo laiko. Vietos neoklasikai faktiškai nelieka.

       Politiniu požiūriu būtent neoklasika tapo vienintele orlaide respublikonams – tuo variantu, kuris praktiškai neįgyvendinamas. Ir tegul tik B.Obama gauna naują nuosmukį prieš rinkimus, ir tada laimės respublikonai baltais drabužiais, o ekonomika kaip tik tada pradės augti po naujo nuosmukio, esant respublikonų prezidentui.
       Atrodo, kad respublikonų žaidimas neturi pralaimėjimo? Žinoma, ne.

       Jeigu jie priverstų B.Obamą smarkiai sumažinti biudžeto stimuliavimą, tai demokratai, žinoma, juos apkaltintų dėl naujos krizės. Faktiškai respublikonai neturėjo kitos išeities, kaip atsitraukti, pasisukti nuo šios kaktomūšos. Tada jie galės sakyti, kad jų idėjos, kurios gali išvesti iš krizės, yra neįgyvendintos. Tai naudingiau, negu teisintis dėl naujo ekonominio nuosmukio. Tegul teisinasi B.Obama.

       Visas žaidimas buvo žinomas iš anksto: nuo respublikonų pergalės rinkimuose į Atstovų rūmus momento šis žaidimas ir jo baigtis buvo jau nulemti. Dar daugiau, analogiški žaidimai jau buvo žaidžiami nesenoje JAV politinėje istorijoje – esant B.Klintonui, ir tada respublikonai, kaip buvo tikimasi, atsitraukė. Žaidimo baigtis žinoma iš anksto. Jeigu, žinoma, jo dalyviai perdaug neužsižaidžia...

       Tačiau surastas kompromisas nieko neišsprendžia. Tai ribotas keinsizmas, ribotas paklausos stimuliavimas. Perėjimas į neoklasikinius krizės „pergyvenimo“ receptus neįvyko.

       Kaip ir anksčiau ekonomikos mokslas padalintas į dvi priešingas stovyklas – vieni už paklausos stimuliavimą, kiti kategoriškai prieštarauja. Ir ekonomikos valdžia nepajėgia čia rasti „vidurio“: jam čia vietos nėra. Viskas yra arba –arba. Ir aš įsitikinęs, kad jeigu dabar valdžią turėtų respublikonai, jie vykdytų maždaug tą pačią ribotą Keinso politiką „trauk –stumk“, kaip ir dabartiniai demokratai. Tiesą sakant, būtent jie ir pradėjo Keinso politiką dar prieš B.Obamo išrinkimą.

       Ekonomikos mokslas dabar yra maždaug tame pačiame nustebimo ir pasimetimo būvyje, kaip ir XX a. 4 –o dešimtmečio Didžiosios depresijos laikais. Taip pat, kaip 3 –ame dešimtmetyje, 1990-2000 metais pagrindinė ekonomikos teorija manė, kad krizės liko praeityje ir dabar jos yra tik vietiniu reiškiniu. Kad, pavyzdžiui, nekilnojamo turto kainos gali tik augti. Ir lygiai taip pat, kaip didžiosios krizės laikais, ekonomikos mintis yra aklavietėje. Šiandien ji neturi net socialistinės alternatyvos.

       Nors dėl Hitlerio analogo yra šiek tiek lengviau...

       Niekas neveikia, jokie receptai nepadeda išeiti iš krizės, ir beveik nėra idėjų, kurios paaiškintų situaciją, krizės priežastis.

       Belieka laukti naujo Hajeko arba Keinso. Su eiline panacėja nuo kataklizmų.

Dėdė Saša, 2011-08-16

Šaltinis: FINANCE.UA