Naujiena apie Bosnijos serbų lyderio Ratko Mladičiaus ekstradiciją Tarptautiniam tribunolui, skirtam būvusiai Jugoslavijai, atėjo kartu su žinia: Rusija Dovilyje prisijungė prie „didžiojo aštuoneto“ rezoliucijos, joje kalbama, kad „Kadafis privalo pasitraukti“, o Libijos revoliucijos lyderio „nusikalstamos veikos neturi likti nenubaustos“. „Didžiojo aštuoneto“ galutinė rezoliucija pažymėjo, kad „sveikina Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT), tiriančio nusikaltimus Libijoje, darbą“  ir „atkreipia dėmesį į gegužės 16 d. prokuroro prašymą“, kuriame yra trys orderiai - pačio Kadafio, jo sūnaus ir Libijos slaptosios tarnybos viršininko suėmimui. „Kadafis ir Libijos vyriausybė nesugebėjo įvykdyti savo pareigos apginti Libijos gyventojus ir prarado savo legitimumą“ (1).

       Rusijoje, Europoje, Amerikoje, Arabų pasaulyje šiandien dažnai galima išgirsti aukštą drąsaus Libijos revoliucijos lyderio įvertinimą. G8 susitikimo išvakarėse už nedelsiamą NATO bombardavimų nutraukimą ir, kad politinį konfliktą išspręstų pati Libijos tauta, griežtai pasisakė Adis Abeboje į neeilinę sesiją susirinkę Afrikos Sąjungos atstovai. Jie pasiūlė kelio planą, kuris nesieja konflikto išsprendimo su Muamaro Kadafio pasitraukimu iš politikos. Prieš keletą dienų analogišką poziciją išreiškė Libijos genčių asociacijos vadovai, pareiškę, kad neleis pasikėsinti į Libijos teritorijos vientisumą, kurio vieninteliu garantu yra pulkininkas Kadafis. Libijos genčių Nacionalinė konferencija griežtai pasmerkė NATO bombardavimus ir patvirtino savo valią „daryti viską, kad palengvintų procesui, kuris įtvirtintų taiką valstybėje“ (2). Kartu konferencijos dalyviai pareiškė pritariantys kelio plano principams, kurį pasiūlė Afrikos Sąjunga.

       Anksčiau (gegužės 21 d.) Lotynų Amerikos didžiausiame politiniame forume San Paule 86 kairiųjų ir darbo partijų atstovai pasmerkė „barbarišką NATO agresiją prieš Libijos tautą, pažeidusią valstybės suverenitetą ir, kaip pasekmę, nekaltų civilių gyventojų mirtis“ (3). Lotynų Amerikos partijų ir judėjimų vadovai kreipėsi į JTO ragindami sukurti tarptautinę komisiją dėl karinio konflikto nutraukimo, patvirtindami savo paramą taikioms iniciatyvoms, kurios nurodytos Lotynų Amerikos projekte ALBA ir Afrikos Sąjungos kelio plane.

       Tokį pat politinį pasirinkimą parodė gegužės 27 d. JAV rusakalbių kanale atlikta telefoninė apklausa: 80 proc. paskambinusių į studiją neigiamai pasisakė apie „didžiojo aštuoneto“ rezoliuciją, kuri buvo priimta Dovilyje. Prieš tai, JAV rusakalbių televizijos žiūrovų tiesioginė telefoninė apklausa parodė, kad didelis procentas būvusių Rusijos ir NVS gyventojų palaiko Muamarą Kadafį.

       Po viršūnių susitikimo televizijos interviu Nikolas Sarkozy ne vieną kartą Rusiją pavadino „didžia valstybe“. Apie „didelę pažangą“ Rusijos – JAV santykiuose rašė amerikiečių korparatyvinė žiniasklaida. Akivaizdu, laikydama, kad po Rusijos palaikymo, Kadafio pašalinimo klausimas jau yra išspręstas reikalas, ji kur kas daugiau rašė apie austres Dovilio meniu arba Prancūzijos prezidento žmonos nėštumą. Patį galutinės deklaracijos tekstą, išskyrus kelias kasdien vartojamas citatas, atrodo, mažai kas skaitė. Sprendžiant pagal preliminarią medžiagą, su kuria buvo galima susipažinti, daug anksčiau negu įvyko susitikimas Dovilyje, Kanados G8 oficialiame internetiniame tinklalapyje, deklaracijos juodraštis buvo parašytas seniai, ir galutinių deklaracijos dokumentų buvo keletas. Tame dokumente, kurį pasirašė, kaip bendrą deklaraciją „aštuoneto grupė“ ir Afrikos valstybės, nebuvo nei žodžio apie Libiją ir tuo labiau apie tai, kad „Kadafis turi pasitraukti“. Užtat buvo, pavyzdžiui, nuorodos į du „Monterėjaus konsensusus“...

       „Monterėjaus konsensusus“ – sąvoka neplačiai paplitusi, jog ne tik afrikiečiai nesupranta apie ką kalbama. Pavadintas analogiškai, kaip „Vašingtono konsensusas“, pagal JTO konferencijos vykimo vietą 2002 metais Meksikoje, forumas, kuris buvo skirtas besivystančių valstybių finansinei pagalbai, aprobavo naują Vakarų santykių su „trečiojo pasaulio“ valstybėmis doktriną. Tai atrodė, kaip neoliberalaus modelio reikalavimų „sušvelninimas“, kurie buvo įvynioti į principus, apibrėžiančius „humanitarinės pagalbos“ sąlygas. Naujas „konsensusas“ nei kiek nenukrypo nuo rinkų globalizavimo ir liberalizavimo programos, tačiau demonstravo tam tikrą pakantumą valstybiniam (pagal esmę viršvalstybiniam) ekonomikos reguliavimui ir šiek tiek koregavo rinkos diskursą. Vakarų valstybės žadėjo atverti savo rinkas trečiųjų valstybių prekėms, ypač žemės ūkio produkcijai, tuo pačiu metu didinant tiesioginės finansinės pagalbos apimtis, tačiau visa tai tik esant griežtai apibrėžtoms sąlygoms. Vakarai ir, pirmiausia, JAV atvirai pareiškė, kad nuo šiol pagalba bus skiriama tik toms vyriausybėms, kurios vykdo politines reformas pagal Vakarų pavyzdį. Kalbant trumpai apie turinį, „Monterėjaus konsensusus“ – tai „Romos klubo“ idėjų, eugenikos receptų apie priverstinį gyventojų dalies apribojimą, rekomendacijų kovai prieš mitinį pasaulinį atšilimą mišinys, o svarbiausia – kryptis pasaulinės vyriausybės sukūrimui.

       Dabar apie pasaulio vyriausybę priimta rašyti be kabučių. Tas, už ką anksčiau galėjai būti apkaltintas „sąmokslo teorijų“ kūrimu, dabar atvirai dedama „tarptautinės koalicijos“ oficialiuose interneto tinklalapiuose, kuriuos remia, pavyzdžiui, tas pats JAV Valstybės departamentas. 1992 metais „Monterėjaus konsensuso“ idėją arba taip vadinamą „darbotvarkę – 21“ Rio de Žaneire atgaivino Kanados kovotojas už pasaulio vyriausybės interesą Morisas Strongas, apie kurį jau rašiau ryšium su jo bendrais su M.Gorbačiovu „naujos pasaulio tvarkos“ projektais.

       ХХI amžiaus pradžioje šių senų idėjų šalininkai priėmė nemažai „pasaulinių sprendimų“ tame pačiame Montrė, kur dar 1947 metų kovo 17 d. įvyko Pasaulinio judėjimo už pasaulinę federalinę vyriausybę pirmoji konferencija. Svarbiausia: visas „didžiojo aštuoneto“ komunikato 93 punktų turinys, atspindintis susitikimo Dovilyje rezultatus, skirtas pasaulinės vyriausybės darbotvarkei ir lyg nurašytas iš senų Nelsono Rokfelerio (Nelson Rockefeller) eugenikos žurnalų, galbūt tik išskyrus pasažus apie internetą ir kovą prieš AIDS, kuris pakeitė ankstesnę kovą prieš sifilį. Dabar tai vadinama „Tūkstantmečio tikslai“, „Darbotvarkė – 21“ arba kažkaip dar kitaip. Be to, viršnacionalinė kontrolė laikinai persikėlė į Afriką. Beje, Nelsonui Rokfeleriui priskiria paprastas valdymo aksiomas: „tas, kas kontroliuoja naftą, tas kontroliuoja elitą; tas, kas kontroliuoja maisto produktus – kontroliuoja gyventojus“.

       Atrodo, visai neseniai žmonės ir Rusijoje, ir Vakarų Europoje piktinosi nepastebimai į JTO prastumta formule „atsakomybė ginti“ – tuo begėdišku nebaudžiamos agresijos pateisinimu. Žmonės nežino, kad ta idėja naudojosi dar Hitlerio strategai, teisindami Tarybų Sąjungos užpuolimą dėl „boševizmo viruso“ sunaikinimo (prisiminkime 70 metų Vokietijos užpuolimo TSRS jubiliejų, 1941 metų birželio 22 d.)

       JAV yra net oficialus portalas su rėmėjais, suderintais su JAV Valstybės departamentu, Bilo ir Melindos Geitsų, ir brolių Rokfelerių fondais, kuris taip ir vadinasi – „Tarptautinė koalicija atsakinga ginti“ (4). Ši koalicija, kaip ir kitos panašios, atsirado iš Pasaulinio federalistinio judėjimo (Kanada) ir Niujorko globalios politikos instituto (5). Tie patys pasaulio federalistai JTO dabar stumia programą „Koalicija už Tarptautinį baudžiamąjį teismą“. Trumpame straipsnyje sunku išvardinti daugybę pseudo nepriklausomų „pilietinės visuomenės“ struktūrų, kurias pagimdė Pasaulinis federalistų judėjimas (6), tačiau apie Tarptautinį baudžiamąjį teismą (TBT), kuriuo grasina Kadafiui, reikia pakalbėti.

       Kaip seka iš „pasaulio federalistų“ tinklapio, formulę „atsakomybė ginti“ prastumė pasaulio vyriausybės lobistai, kaip „tarptautinio saugumo ir žmogaus teisių naują normą skirtą kelio užkirtimui ir baudimui už genocidą, karinius nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniškumą“. Tarptautinis baudžiamasis teismas, savo ruožtu, buvo sukurtas „federalistų“ dėl asmenų, įvykdžiusių karinius nusikaltimus, o taip pat nusikaltimus prieš žmoniškumą, baudimą. Teismas savo veiklą vykdo nuo 2002 metų liepos mėn., tačiau ypatingas dėmesys jam buvo skirtas simpoziume, kuris įvyko prieš keletą metų, kaip tik Tripolyje. Paradoksalu, bet Muamaras Kadafis buvo logiškai suinteresuotas šia struktūra, ieškodamas savo kelio Afrikos valstybių apjungimui dėl taikos ir stabilumo regione. Libijos sostinėje vykusiame simpoziume dviejų dienų diskusijų centre buvo klausimas: ar gali iš principo tokia struktūra, kaip Tarptautinis baudžiamasis teismas, būti pirmu žingsniu siekiant tarptautinio teisingumo, ar tai tik dar vieni Vakarų spąstai, kuriuos šis, panaudojęs soft power, primeta „trečiojo pasaulio“ valstybėms? Pagal simpoziumo rezultatus Kadafis pasirinko antrą požiūrį, neratifikavo Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto ir pasirodė, kad buvo pranašiškai teisus.

       Dabartinis Muamaro Kadafio suėmimo orderis atrodo, kaip visiška nesąmonė, jeigu Libija to paties TBT nepripažino. Tačiau tai nieko nereiškia, jeigu tarptautinę politiką nustato melas, cinizmas ir karinė jėga, o agresoriui nebaudžiamumas garantuojamas. Veiksmai, kurie gali patekti į agresijos sąvoką, Tarptautiniame baudžiamajame teisme išvis nenagrinėjami, turint pretekstą, kad nėra šios sąvokos apibrėžimo. Ir vėl melas, todėl, kad agresijos aktas tiksliai nustatytas JTO rezoliucijoje 3314, o juk nepripažįsta! Priežastis, kodėl „pasaulinio federalinio judėjimo“ veikėjai, prastumę Tarptautinį baudžiamąjį teismą, išima iš TBT jurisdikcijos sferos agresijos sąvoką, akivaizdi – kaip kitaip nebaudžiamam pulti „nepajėgią valstybę“ arba lįsti į jos kišenę, paaiškinant tai, kaip gynybą ir norą suteikti gerovę?

       Dabar vystant Obamos kalbą apie „arabų pavasarį“ paskelbta apie „Dovilio partnerystės“ programą, pagal kurią Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas žada į Tuniso ir Egipto ekonomikas įlieti apie 40 milijardų dolerių esant sąlygai, kad Arfrikos arabai elgsis „demokratiškai“. Skirtingai nuo TSRS, kuri lengvai prarijo demokratinių pažadų masalą, Afrika gerai žinanti vakarykščių kolonizatorių metodus, sunerimo: kreditų iš EBRD imti nenori, kol neaptarė sąlygų... Jie žino, kokia paprastai yra tarptautinių finansinių struktūrų gėrybių dalinimo tvarka: 85 procentai suteiktų kreditų nueina saviems rangovams, aborigenams likučiai -15; nustatomas visiško verslo operacijų skaidrumo principas, kad būtų lengviau iš rinkos išstumti su Vakarų kompanijomis konkuruojančius vietinius; įvedamas draudimas dotuoti socialines paslaugas; dėl Vakarų „investuotojų“ interesų numatomas privatizavimas pačio geriausio nacionalinio turto.„Dovilio partnerystė“ su Europos banku jau paskelbta vos ne antru, po Berlyno sienos griuvimo, tarptautinio masto įvykiu, o aš prisimenu 18 metų senumo Rusijos bumą, susijusį su EBRD tuometiniais projektų skelbimais.

       ...1993 metai, Peterburgas. Tauridės rūmuose su didele pompastika vyksta Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vadovų susirinkimas. Scenoje Anatolijus Sobčiakas ir Prancūzijos finansinis elitas beveik eilėmis kalba apie demokratiją, žada jūrą investicijų. Pagavusi esmę, skubu į vieną rūmų tylų kambarį, kuriame seniai pastebėjau kalbantį pagrindinį prancūzų delegacijos žmogų – Edmoną Alfanderį, ministrą, Prancūzijos vyriausybėje atsakingą už ekonomiką, finansus ir privatizavimą. Ministras jau pradėjo kalbėti, bet dėl pirmų jo žodžių iš netikėtumo vos nenukrentu nuo kėdės. Ką jis kalba? “Betvarkė, kiek prancūzai pinigų jau investavo, kad gautų čia pelningą verslą ir nuosavybę, o pažadėtos mums įmonės iki šiol neprivatizuojamos arba nuplaukia amerikiečiams. Reikia griežtai paklausti – nebus to, ko mes iš jūsų reikalaujame, - nebus Europos banko kreditų”. Prieš penkias minutes iš centrinės tribūnos ministras kalbėjo, kaip lakštingala, žadėdamas investicijas be jokių sąlygų… Jau vėliau, palikdama kambarį, kuriame vyko susitikimas su piktu ministru, aš supratau kas yra: ant spaudos auditorijos durų kabėjo ranka parašytas lapelis, kurio aš nepastebėjau: “Tik prancūzų žurnalistams…”

       1990 – ųjų déjà vu efektą sustiprina ir tai, kad minėtas prancūzų ministras praėjo mokymą Eduardo Baladuro (Edouard Balladur), pasaulinės vyriausybės tėvo, prieš tai keletą metų važinėjusio į Vašingtoną, turint tikslą vietinį elitą sudominti senu „Vakarų Sąjungos“ planu“ – viršvalstybinės Amerikos ir Europos federacijos sukūrimu, vyriausybėje. Tuometinėje Baladuro vyriausybėje analogišką „pasaulinio federalizmo“ mokyklą išėjo ir Nikolas Sarkozy – dabartinis Prancūzijos prezidentas prie Baladuro buvo biudžeto ministru. Ir dabar „pasaulio federalistų“ idėjos aktyviai svarstomos Prancūzijoje, kitose ES valstybėse ir JAV; šių idėjų autoriai jau turėjo įtakos pensinio amžiaus didinimui, tačiau suklupo prie Tarptautinio valiutos fondo pokyčių.

       Dar apie vieną pasaulinės vyriausybės tėvą Dominiką Strosą – Kaną Dovilyje kalbėjo tik kuluaruose, tačiau vargu ar buvo kalbama apie tikras priežastis pernelyg žiauraus amerikiečių elgesio su būvusiu TVF vykdomuoju direktoriumi. „Socialistas“ ir „federalistas“ Strosas – Kanas globaliame valdyme nesuprato svarbiausio: nieko iš tiesų nejaudina nei „socializmas“, nei „federalizmas“, nei „liberalizmas“, nei net „Vašingtono konsensusas“ – valdžia esant bet kuriems „izmams“ turi likti ten, kur ji yra. Pasiūlęs tarptautiniuose atsiskaitymuose pakeisti Federalinę rezervų sistemą ir jos anglosaksų kontrolę su jų doleriu į rezervinę valiutą paremtą TVF specialiomis skolinimosi teisėmis (SDR), Strosas – Kanas pasikėsino į švenčiausią. Jis faktiškai pasiūlė aglų – amerikiečių bankininkams seniai jų įsisavintą bazę, į kurią turi sugrįžti jų pinigai su procentais tam, kad išsaugotų ir didintų valdžią, pernešti į viršnacionalinį išplautą lauką – paskubėjo būvęs „vykdytojas“, nesuprato... Už tai neatleidžiama: mušk savus, kad svetimi bijotų.

       Beje: JAV Federalinio rezervo, šios privačios krautuvės, kuri priklauso keletui Anglijos ir Amerikos bankų isteblišmento atstovų, pavadinime, žodis „federalinis“ kilęs iš ezoterinio judėjimo už „pasaulinę federalinę vyriausybę“, o visai ne iš JAV federalinių valdžios institucijų. Ir taip, ant „revoliucijų naikinimo“ bangos, veikiant „arabų pavasario“ įtakai, geopolitiniai „konstruktyvistai“ skubiai patraukė suteikti gerovę Afrikai. Aukščiausio lygio susitikimo Dovilyje proga Bilas Geitsas, investavęs į vaistų ir maisto produktų verslą dėl „neturtingųjų naudos“, prancūzų „Express“ publikavo straipsnį skambiu pavadinimu „Duokite pinigų skiepams“. Straipsnyje milijardierius kviečia „didžiojo aštuoneto“ valstybių „turtinguosius“ skirti pinigų kovai prieš ligas (faktiškai apmokėti jo „skiepus“) ir badą („filantropas“ įgijo didelį akcijų paketą blogos firmos „Monsanto“, kuri garsėja tuo, kad fermeriams tiekia grūdus – terminatorius, nedygstančius kitą sezoną, jeigu neįgyja licencijos su priedu, kuris užtikrina daigumą). Kvaila klausti klausimą, ar netrukdė šiems planams „amerikiečių milijardieriams – „terminatoriams“ Libijos lyderis Muamaras Kadafis su nemokama medicina ir Afrikos fermerių palaikymo idėjomis...  Dievas duos, pulkininkas atsilaikys...

       Skaitant Dovilio susitikimo galutinę deklaraciją, visus ilgo dokumento 93 punktus, kuriuose atsirado vietos begalybei pasaulinių fondų, finansinėms ir verslo asociacijoms, konferencijoms, apie kurias niekas negirdėjo, kvietimams investuoti dideles lėšas atstatymui to, kas buvo sugriauta NATO bombomis ir raketomis, pritarimui mitinio pasaulinio atšilimo likvidavimo priemonėms ir kitoms iniciatyvoms, svetimoms arba atvirai priešiškoms rusų kultūrai ir Rusijos tradicijoms, tačiau neatsirado vietos ir eilutės agresijos ir tarptautinio savivaliavimo pasmerkimui, norisi paklausti: kam Rusijai svetima darbotvarkė? Kam kažkieno sukurta nurodomų veiksmų programa, jeigu už šių nurodymų nevykdymą ateina atpildas?

Irina Lebedeva, 2011-05-29

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Muamaro Kadafio kalbos tiesioginiame Libijos televizijos eteryje stenograma

Libija: daiktus vadinkime savo vardais     

Versija apie įvykius Libijoje                       

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                           

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                  

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas                    

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“       

Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

Ar Didysis brolis išėjo iš proto?

Tarptautinėje, alternatyvioje globaliam diktatui darbotvarkėje...

N.Sologubovskis: libiečiai nenori kariauti

Nusikalstamumas – vienas išnaujos pasaulio tvarkos požymių