Europos valstybių reakcija į Rusijos sankcijas, kurias įvedė atsakydama į Europos apribojimus RF, buvo artima šokui. Ir ne tik dėl psichologinio efekto, suformuluoto Estijos užsienio reikalų ministro Urmaso Paeto („Mūsų laikais tik JAV ir Europos Sąjunga turi teisę bausti blogus berniukus, Rusija tokios teisės neturi“), bet ir dėl liūdnų perspektyvų, kurios daugeliui Europos Sąjungos valstybių kyla iš šių sankcijų.

       Kartais atrodo, kad Charkovas, kuris neseniai išsiskyrė pilietinio protesto prieš Kijevo chuntą užsiliepsnojimu, nutilo amžinai. Charkovą ne veltui vadina Ukrainos pirmąja sostine – protestų sprogimo šiame mieste naujas Kijevo režimas tikrai bijo. Naktį į balandžio 8 d. Charkove buvo suimtos beveik septynios dešimtys anti maidano aktyvistų, liepos mėnesį mieste prasidėjo politiniai procesai. Šiandien „besiveržiantys į Europą“ Charkove teisia kitų pažiūrų žmones. Politinis nepritarimas naujam režimui turi būti sunaikintas kartu su nesutinkančiais, ir tokią tvarką nauja valdžia bando įtvirtinti visoje Ukrainoje...

       Prieš šešiasdešimt devynerius metus, 1945 metų rugpjūčio 6 ir 9 d., ant Japonijos Hirosimos ir Nagasakio JAV pilotai numetė branduolines bombas. Karinės būtinybės tam nebuvo, prieš kelias dienas japonai pranešė, kad yra pasirengę kapituliuoti. Ir, nors amerikiečiai apie tai žinojo, po bombardavimo jie pasakė, kad tokios informacijos neturėjo.

       Karas Donbase, kurį Kijevas sukėlė po valstybinio perversmo, ir kurį parėmė Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga, Vakarų yra nuosekliai naudojamas Rusijos demonizavimui, politiniam, ekonominiam ir informaciniam jos spaudimui.

       Argentina faktiškai priversta pripažinti defoltą dėl savo užsienio skolinių įsipareigojimų. Nors šiuolaikiniame pasaulyje defoltai ne toks jau retas reiškinys, Argentinos defoltas yra neeilinis įvykis, kadangi valstybė tapo finansinių maitvanagių ir taip vadinamo JAV teisinio imperializmo auka.